Sėdim jauni, dar nepasenę, šitiek patyrę,
Motinos veidas tyliai plevena, ašaros byra.
Žodžiai kaip karšto vaško lašeliai rieda ir rieda,
Tirpdo ir stingdo meilės ugnelė garbę ir gėdą.
Motinos veidas liūdintis jauną mintį išblaško.
Žvakė labai neskubėdama krauna purmuro vašką.
Žvakės liepsnelės regis patamsy – dūmai, kaip gėlės.
Taip ir gyvensim, taip ir gyvensim, metais apėję.
Amžių tylybė spragteli naktį, lašui nukritus.
Ach, jau ir kerpa tamsą kaip dagtį auštantis rytas.
Sėdim jauni, dar nepasenę, šitiek patyrę.
Motinos veidas tyliai plevena, ašaros byra.
