Išdurk akis šiai vakaro sekundei,
padauginki rankas iš keturių,
ir tuo vardu, kuriuo mane apskundei,
išteisinki, nes kito neturiu.
Šiai vienai nakčiai veidus teužsninga,
nieks neieškos, galvos, kad išėjai.
Mėnulis duš į juodą sienų tinką,
užšals laiškuos neatplėšti klijai.
Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę,
išleisim orą, perrėžę nagu,
ir aimaną, vos girdimą ir duslią,
užgersim seilėm nuosavom. Tegu
nieks nežinos, kad esam. Ir nenori.
Visi akli. Ir saulė išdurta.
Ant mano plauko šiąnakt pasikorė
tava galva ir sniego visata.
Ir mus praeis. Tegu. Tegu sau skuba.
Gal kada nors per klaidą nustatys –
du angelai šią naktį valgė sriubą…
Dangaus lėkštėj kurio iš jų dantis?
