Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…
O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį, pražildė jį kaip miglos šilą?
O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
(2 k.)
Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tyku, ir taip tylu aplinkui…
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…
