(Teksto autorius: Jurgis Kunčinas)
Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…
Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.
Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo –
įsivaręs jį esi it rakštį.
Puolęs angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos…
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:
– Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas – kaip ir mano – jūsų skliautas! –
Puolė angelas į skaudžią miesto žolę –
girtas, nusiminęs ir apgautas…
