Pagaliau aš supratau, kodėl tave rečiau matau,
Kažkaip keistai jaučiau, kitur buvai išėjęs jau.
Sakei, kad myli, bet keistai žvelgei man į akis.
Kam viso to reikėjo? Žaizdos dar ilgiau negis.
Kiek visko daug kartu patyrėm, gyvenu tuo.
Akmuo, o ne širdis krūtinėj. Kuo tapai, kuo?
Tavy žiema ilgiausia, jausmai ledais tvirčiausiais
Nužudė meilę, nužudė jausmą.
Tyli naktis, aš mintimis
Namo grįžtu iš naujo.
Žinau, skaudės, be išeities,
Mylėti noriu…
Tie patys keliai, tik mes jau pasikeitę,
Tie patys veidai, priprasti reikia laiko.
Iš lūpų skaitau: tavęs taip pasiilgau,
O meile…
Nesuprantu savęs, už viską vėl atleidau tau,
Galbūt matyti nenorėjau, bet tikrai mačiau.
Juk tu visai nepasikeitęs, nors kalbi kitaip.
Esu seniai jau nebe vaikas, kam tikiu aklai?
Kiek kartų man dar pasakysi: meile, išeinu?
Kiek kartų dar atgal sugrįši sakydamas „myliu“?
Many žiema ilgiausia, jausmai ledais tvirčiausiais
Nužudė meilę, nužudė jausmą.
Tyli naktis, tu mintimis
Namo grįžti iš naujo.
Žinai, skaudės, be išeities,
Mylėti nori…
Tie patys keliai, tik mes jau pasikeitę,
Tie patys veidai, priprasti reikia laiko.
Iš lūpų skaitau: tavęs taip pasiilgau,
O meile…
(x3)
