Aš įėjau į tamsą, pakliuvau į stingulį,
stebėdamas vangiai kaip žėri suaugantys simboliai,
glotni metalo oda, nesuprantami rašmenys,
bet tai ant ko iškalta, tai – ašmenys,
ornamentai, jėgos fundamentai, laukai, skydai,
kūną paverčiau šarvais – jie išskydo,
kas iš pavydo buvo, pykčio, netolerancijos,
nubraukiau ranka, sukeičiau substancijas,
vakansijos užpildytos, kadabra abra – pažiro,
nereikia aukso, kam? – pakaks žvyro,
kai šitiek vyrų paskutinį kart purpurą trypia,
ką pisa kažkokio tai kalvio teisybė?..
egzekucijos šėlo užtęsdamos pjudymus,
dosniai tręšdamos chariomis ariamus pūdymus,
liudijo mus.. jos liudijo mus..
o tuo metu ariergarde didingais mostais,
diagnostikai saugūs puotas, tostus kėlė,
laikas girtėjo, žodžiai vėlėsi,
nuo tų šypsenų jųjų vysdavo gėlės,
pompastiški baliai, konfeti, byra spaliai,
puotauja karaliai, šmaikštauja karaliai,
klausiau.. ir man darėsi koktu,
nes tie, kas kalbėjo, kalbėjo taip, tarsi vogtų.. vogtų..vogtų..vogtų..
Šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių,
čia nebeliko tų, kas meldžiasi,
atidaryk duris, jie beldžiasi, beldžiasi.
šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių,
čia nebeliko tų, kas meldžiasi,
atidaryk duris, jie beldžiasi į tave.
šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių..nejaučiančių.. netikinčių…
Tamsa, Šviesa – abstrakcijos painios,
mačiau, kaip prieš mūšį stingsta širdys iš baimės,
kaip įtiki tie, kas niekuo netikėjo,
suodžiai plaukų per valandą pakandami gruodžio..
Norėjau būt laisvas, tapau tik piktas,
dėjau prasmę į žodį.. jie neskaito „Post Scriptum“,
tarp stalų šitiek triukšmo, žodžių nuotrupos,
ieškau brolio akių, randų tik nuotraukų nykumą,
mačiau, kaip tu verkei, mano Dykuma,
vienas prieš gaują (vėliau sakys „buvo lygu“ ),
trys sekundės „iki“ .. ir visi žiūrintys tyli,
Mirtie, atsakyk, ar tu labai mane myli?
Šešios akys , trys žvėrys – į nugarą smūgis,
sukniubo šešėlis, šiurkštu tarp dantų,
šlapias smėlis kaip dėlės į kraują..
besotė mirtis rašo savo bestselerius.
Smagračiais, šveleriais, forsuotais rėžimais,
liaudį vėžina vėžintis liaudies vežimais,
darniai dardant sūpuotis – jų nevimdo,
šnekučiuojantis gurkšnojant iš aukojimo indų.
Telikų pultai, smurtiniai kultiniai multikai
iš smegenų tavųjų verdantys sultinį gardų,
normą dalija po samtį ant gardo,
oba! nauji vartai avinam tvarto.
Iškvepiau.. tapau lengvesnis – lengviau netapo,
nudilo bėgiai nuo begalinių etapų,
tikri tapytojai tapo taip, kad net laikas gūžiasi,
presuota būtis – du ciferblato dūžiai.
Vieniem tampant drobėm, kiti toliau drisko tapetais,
raitydami paraboles salūnų parketuose,
stringuose damų aistringų korsetuose klynų,
springo krauju eiliniai, springo vynu vadai.
Va taip va matai, va taip va reikalus tvarko,
vyrai smarkūs Babelio Juodosios arkos,
matau.. ir man darosi koktu regint tuos,
kurie žudo kitus tarsi šoktų..
Šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių,
čia nebeliko tų, kas meldžiasi,
atidaryk duris, jie beldžiasi, beldžiasi.
šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių,
čia nebeliko tų, kas meldžiasi,
atidaryk duris, jie beldžiasi į tave.
šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių,
čia nebeliko tų, kas meldžiasi,
atidaryk duris, jie beldžiasi, beldžiasi.
šitam kare nebūna netikinčių,
gyvo kraujo netekančio, nekrešančio,
pragare nebūna nekenčiančių..nejaučiančių.. netikinčių…
