https://youtube.com/watch?v=m4luF955ndw
Ar kas mano sielą išvalys?
Kaip šio jausmo man atsikratyt?
Kaltė atsikraustė į mano širdį, kai mačiau tave mirštančią.
Įvyko tai taip greitai, net nepastebėjau kaip išnykai.
Išnyko liepsnelė iš tavo gelsvai žalių akių.
Taip, kaltas aš, kad miriau ne aš, o tu.
Atrodo net dabar, kad jaučiu tave,
Tavo švelnią ranką, maniškę liečiančią.
Ašara nurieda man skruostu pagalvojus,
Kad galėčiau tave dabar apsikabint,
Bet tiesiu į šoną ranką – tavęs nėra,
Kitu skruostu nurieda ašara antra.
Aš tau esu anksčiau pažadėjęs, kad gyvensime ilgai ilgai,
Žadėjau, kad mylėsiu kad ir kas nutiktų.
O dabar tiesiog likau bejėgis.
Yra, sako, Dievas,
Bet kodėl tada jis mane paliko vieną?
Iš manęs išplėšęs vienintelį džiaugsmą,
Gaila rytas dar kitądien išaušo.
Neįsivaizduoju kaip gyvensiu aš be jos,
Be savo meilės tyros.
Pabudęs iš miego rytą, prisiminiau, kad bučkio ji nebeprašys,
Nuleidžiu tik akis pavargusias,
Nes vėl sapnavau avariją ir ją,
Užmušusią tave ir pribaigusią mane.
Visi tie epizodai prabėga ir dabar
Ir prabėginės kiekvieną rytą, dieną, vakarą.
Tuščios akys, žvelgiančios į sieną
Tiek pat kiek negyvos tavo venos,
Kuriomis šiltas kraujas jau nebeteka,
Jis sustingo vienąkart tik, bet visiem laikam..
Ledas mirties užsitraukia netikėtai,
Eidamas juo palieki giltinei pėdsakus.
Ledas įtrūksta, vieną dieną lūžta,
O tu bandai atsistoti, nepalūžti.
Tarsi tai būtų vykę vakar,
Prisimenu su dideliu skausmu tą dieną.
Susitikome ir vėl, ir vėl kaip visada
Pasibuvome linksmai pas savus draugus.
Bazarinom, juokavom, skaldėm bajerius,
Truputį įkalėm degtinės, žinojau,
Kad mašiną reiks vairuot, bet vis tiek,
Be galo taip durnai kaip asilas elgiaus.
Štai mes jau ir kely, greičio nejaučiu nė kiek,
Ant asfalto plikledis, mėto jau šiek tiek.
Ji prašo: „prilėtink truputį, mielasis”,
Neklausau nė kiek aš savo panelės.
Man nė motais, aš vis tiek lekiu kaip akis išdegęs,
Minties net neturėjau, kad liūdnai tai baigtis gali.
Lekiu vis dar per dideliu greičiu
Ir štai lemtingas posūkis už kelių minučių.
Įvažiuoju į posūkį ir… slystu, verčiuosi,
Atrodo lyg laikas šioj dėžėj sulėtėja,
Spėju į savo dešinę pažiūrėti,
Bandau kažką akyse jos įskaityti.
Tai buvo meilės žodžiai: “mylėsiu amžinai”.
Trenkiuosi galva į langą – išsijungiu,
Nebespėjau pasakyti kaip tave be galo myliu.
Regis, po sekundės atbundu palatoj,
O po minutės sužinau, kad tavęs nebėra (nebėra…)
Išrašys mane greitai iš ligoninės,
Iš karto nulekiu į morgą.
Įbėgęs kambarin sustoju – ne!
Negali būt! Tokia balta it drobė,
Be jokių ženklų gyvybės guli, nejuda,
Nesako nė vieno žodelio, lūpos nebegyvos.
Prieinu prie jos, paimu už rankos,
Pabučiuoju ją, o po to į lūpas
Ir į ausį keturis žodžius pasakau.
Sutinku koridoriuj jos motiną,
Ji man į veidą vožia: “Ką dukrelei mano padarei?!”
Tyla… negaliu nė žodžio pasakyti jai,
Ji kaltina mane ir kaltins, už tai ant jos nepykstu,
Juk iš tikrųjų kaltas tiktai aš.
Ledas mirties užsitraukia netikėtai,
Eidamas juo palieki giltinei pėdsakus.
Ledas įtrūksta, vieną dieną lūžta,
O tu bandai atsistoti, nepalūžti.
Praėjus keletui dienų į karstų namus einu,
Šiandien ta diena, kai paskutinį kartą pamatysiu ją.
Mes jau kapinėse – giminės, šeima,
O aš pačiam gale visos minios stoviu,
Man neleidžiama prie kapo jos prieit,
Atsisveikint, baltažiedę gėlę dovanot.
Stoviu neramiai, girdžiu verksmus
Motinos ir dešimtmetės sesės.
Duobkasiai jau ant jos žemę pila,
Mano mintys staiga nutilo.
Bandau įsiklausyt, gal išgirsiu paskutiniąją simfoniją,
Nesulaukęs to, prisipildžiau agonijos.
Išeidamas pro vartus kumštį prie krūtinės aš dedu,
Priimk ją į savo kiemą, savo namus,
Tegu dabar tave džiugina jos juokas, šypsena,
Kaip prieš savaitę tą darė man.
Iš kapinių kai išėjau,
Ant aukšto tilto užlipau,
Kad tave sutikčiau – sugalvoju norą,
Užsimerkiu ir nušoku…
Ledas mirties užsitraukia netikėtai,
Eidamas juo palieki giltinei pėdsakus.
Ledas įtrūksta, vieną dieną lūžta,
O tu bandai atsistoti, nepalūžti.
(x2)
Atsistoti, nepalūžti… nepalūžti…
