Ai guliu, guliu,
Rūpestėlį turiu,
Kad kas ant Dievo atmintų,
Rūpestėlį mano atimtų.
Per dienelį laukiau,
Kaip gulbelė plaukiau,
Kad savo mielą sulaukčiau,
Labiau širdelėj turėčiau.
Bernytis atjojo,
Prie vartų sustojo;
Mergytė išėjo,
Jįjį pasveikino.
Kai baltą ranką suspaudė,
Mergos širdį sugraudino.
Bernytis žadėjo į Vilnių išjoti,
Mergytė pradėjo balseliu raudoti:
— Ai Dievulaičiau tu mano!
Manei ding, mylėti jau gana.
— Cit, neverk, mergyte,
Tu mano širdele!
Kai aš iš Vilniaus pagrįšiu,
Tave mergele paimsiu.
— Neramink, berneli,
Tu mano širdelę;
Raminkis patsai, berneli,
Juk mane mylėt nebgali.
Norint tu sakai,
Kad mergelė graži,
O po tam sakysi,
Kad pasoga maža.
— Korok, Dievai, mane visados,
Kad nepamislyčiau niekados!
***Kitas variantas***
Guliu, guliu, guliu,
Rūpestėlį turiu;
Reiks rytelis keltie,
Žirgelį balnotie,
Žirgelį balnotie,
Pas mergelę jotie.
Per laukelį jojau,
Pas vartus sustojau.
— Išeikie, mergele,
Atkelkie vartelius.
Liepė močiutė neeitie,
Vario vartelių nekeltie.
Dukrelė neklauso,
Vartelius atkėlė.
Ketin berniukas
Į Vilnių nujotie,
Ėmė mergytė
Ir labai raudotie.
Ėjo bernelis ūlyčioj, —
Patiko mergytė netyčia.
Ėmė už rankelės,
Vedė į svirnelį.
Vedė į svirnelį,
Žada pamylėtie.
Ėjo tėvelis per dvarą,
Svirno durelės užrištos.
Svirnelio durelės
Į pusę pravertos.
Klausė tėvelis:
— Kas bus iš judviejų?
Paėmė botagą,
Supylė nabagą.
Davė bernyčiui trisdešimts,
Jaunai mergytei tik dvidešimts.
Eina bernytis verkdamas,
Jauna mergytė keikdama:
— Kad būtum pastipęs,
Oi ir galą gavus!
— Pati užsiprašei
Ir meiliai kalbėjai.
