Saulei pasislėpus už horizonto,
Siluetas jo pasirodo ant kranto –
Jaunuolis kas naktį aprauda likimą,
Nes bangos pražudė jo merginą.
Prie jūros jį užplūsta šilti prisiminimai,
Gedinti siela trumpam nusiramina.
Smiltiniam danguj pamato jos veidą,
Bangų ošimas jam primina meilę.
Jis paliečia rankomis drėgną smėlį,
Kuriuo kažkada jiedu ėjo,
Ir prisimena staiga tą kraupią naktį,
Kai buvo lemta jam meilės netekti.
Kai jūroje maudės, siautėjo audra,
Iš jo delno išslydo jos ranka.
Išniręs į paviršių, jos nebematė,
Jūra negrąžins – iškart jis suprato.
Naktimis aš tavo raudą girdžiu
Danguje tarp jūros žvaigždžių.
Aš ilgiuosi tų saulėtų dienų,
Kai pakrantėj mes braidėm kartu.
Bet sugrįžt atgal, deja, negaliu,
Todėl tave aš pas save kviečiu.
Eikš pas mane, tai visai nebaisu,
Būkim kartu tarp jūros žvaigždžių.
Vieną naktį sėdėjo jis kaip visada,
Ant jūros kranto stebėjo bangas.
Staiga pamatė kažką blizgantį ant smėlio –
Tai jūra gražino sidabrinį jos žiedą,
Tą patį žiedą, kurį jai dovanojo,
Kurio ji nenusiimdavo, visur jį nešiojo.
Suprato, kad jinai jį šaukia
Ir paniro į jūrą, ženklo sulaukęs.
Naktimis aš tavo raudą girdžiu
Danguje tarp jūros žvaigždžių.
Aš ilgiuosi tų saulėtų dienų,
Kai pakrantėj mes braidėm kartu.
Bet sugrįžt atgal, deja, negaliu,
Todėl tave aš pas save kviečiu.
Eikš pas mane, tai visai nebaisu,
Būkim kartu tarp jūros žvaigždžių.
