Pabudęs iš ryto kažin kieno lovoj,
Pramerki akis, žiūri į lovas.
„Blogi tavo popieriai“ – ten taip parašyta.
Kur aš vakar buvau ir kieno šitas rytas?
Kantrybės, galvoju, kantrybės!
Bet kur man jos gaut?
Negerai, jau visai negerai…
Belieka staugt į dangų, ūūū!
Draugai išbėgiojo, baras uždarytas
Pinigų nė skatiko, žmoną seniai palikau
Kitų nebėr norų vaikytis, per senas jau
Kam tavęs tokio reikia, jau pusė tavęs nebeveikia
Nieko sau rytas!
O dargana kokia bus, jau galima įsivaizduot…
Kam man reikia tokios?
Kai nieko nelieka,
Belieka staugt į dangų, ūūū!
Pastaugti į dangų – pasiutęs reikalas.
Stauk nestaugęs, jau negimsi iš naujo,
Jau nebūsi kitoks… A, dar būsi miręs.
Dar labiau būsi miręs,
Dar labiau patyręs…
Ištiesi sau kojas ir varysi į rojų.
Kai pagalvoji, taigi nėr taip blogai,
Kol dar gali pastaugti į dangų, ūūū!
