Kaip dažnai galvoji tu –
Klausiu aš danguj kabančių žvaigždžių –
Apie tai, kaip mes abu, abu kartu
Statėme svajonių pilį be pamatų?
Dega šviesos toli, kur dabar tu esi?
Ką galvoji, mąstai, kodėl man neparašai?
Aš laukiu tavo laiško be raidžių, be sakinių –
Velniop visi tie žodžiai.
Man negaila tu prabėgusių dienų,
Keistų sapnų, minčių ir abejonių…
Kai ateis nauja diena,
Patekės danguj saulė geltona.
Žalio ežero dugne slogi tyla,
Iki skausmo širdį veria ta nežinia.
Aš kaip nendrė buvau, vandeny sušalau,
Vėjai supo mane, saulė šildė lede…
Aš laukiu tavo laiško be raidžių, be sakinių –
Velniop visi tie žodžiai.
Man negaila tu prabėgusių dienų,
Keistų sapnų, minčių ir abejonių…
Vėl nakties balta skara
Pasiklosiu kelią Grįžulo rate.
Basomis aš eidama taku sapne,
Išbarsčiau savas mintis ten, erdvėje…
Laukiu laiško dar vis,
Aš tikiu – jis sugrįš.
Gal tų žodžių galia
Jis pavirs bangele?
Kaip dažnai galvoji tu…
Apie tai, kaip mes abu…
Aš laukiu tavo laiško be raidžių, be sakinių –
Velniop visi tie žodžiai.
Man negaila tu prabėgusių dienų,
Keistų sapnų, minčių ir abejonių…
(2k.)
