Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
Žodžiai: K. Genys
