Moku aš skaičiuot keistai:
Šimtas man mažiau negu vienas.
Mano medžiai – danguje,
Ežero dugne spindi mėnuo.
Kiek daug spalvų
Ir visos vienodai reikalingos.
Ir man gražu,
Kai šypsenos nesutelpa veiduos.
Man gaila vasarų,
Skrendančių jaunystės dienų.
Kiek buvo ašarų
Dėl pirmosios meilės juokų!
Ir dainuoju aš kitaip:
Si la sol fa mi re do, re do (re do, re do)
Jeigu liūdna, aš juokiuos
Ir visai dėl to man negėda (man negėda)
Kiek daug spalvų
Ir visos vienodai reikalingos.
Ir man gražu,
Kai šypsenos nesutelpa veiduos.
Man tik gaila, gaila, gaila, gaila vasarų,
Skrendančių jaunystės dienų.
Kiek buvo ašarų
Dėl pirmosios meilės juokų!
Man tik gaila, gaila, gaila, gaila pasakų,
Pasakose viskas tiesa.
Todėl aš ir netikiu,
Kad jaunystė būna kvaila.
