Ant balkono krašto mąsto, laiškus drasko lėtai,
Kol lietus plaukus lygina.
Iš devinto aukšto aukšto namo žiūri ilgai,
Apie laimę prisimena.
Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki?
Ko akys dailios nedžiugina?
Atsako: sako, kartais žmonės laimę randa mirty,
Nes būna – meilė pasibaigia…
Tai kodėl meilė nedžiugina?
Tai kodėl meilė nuliūdina?
Ant aukščiausio skardžio saldžiai lietūs ardo viltis,
Lūpos laime nebekalba.
Paskutiniam skrydžiui tyliai ji atmerkia akis,
Kojos veda į prarają.
Sakau: mergaite, neskubėk, dar viskas ateity,
Dar daug dalykų neatrastų.
Atsako: sako, kartais reikia pasilikti nakty,
Nes laukti ryto jau per sunku…
Tai kodėl meilė nedžiugina?
Tai kodėl meilė nuliūdina?
Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki?
Ko akys dailios nedžiugina?
Atsako: sako, kartais žmonės laimę randa mirty,
Nes būna – meilė pasibaigia…
