Skrisk, svajone, sparnuotoji mano,
Kur kalneliai ir lygumos žalios,
Kur švelnus taip malonus vėjelis,
Kur toks žydras gimtasis dangus.
Nusileiski pakrantėn Jordano,
Prie Siono tvirtovės griuvėsių,
O Tėvyne, tave ten girdėsiu,
Brangų balsą ramus ir džiugus.
Aukso arfa poetų garsiųjų,
Ko likai tu bebalsė Tėvynei?
O pažadink man meilę krūtinėj,
Užmigdytas suvirpink stygas.
Iš vargų ir dejonių graudžiųjų
Mus išvesk į palaimintą šalį.
Lai aukštybių Jėga Visagalė
Mums skausme sugrąžina jėgas.
***
(vergų choras iš Dž. Verdžio operos “Nabukas”)
