Teatro ir kino aktorius Eimutis Kvoščiauskas vilniečius pakvietė į jautrų ir autentišką pasakojimą „Babytė, kurią vadino bandite“, gimusį iš asmeninės šeimos atminties, archyvų ir ilgų istorijos paieškų. Gamtos apsuptyje įvykęs monospektaklis sudomino kokybiško teatro mėgėjus, E. Kvoščiausko kolegas ir gerbėjus.
Spektaklio centre – aktoriaus močiutė
Monospektaklio, kurį parašė ir režisavo pats E. Kvoščiauskas, centre – jo močiutė Ona Liutvinaitė-Kvoščiauskienė. Į partizaninį pasipriešinimą įsitraukusios moters sprendimai pakeitė visos šeimos likimą. Greta atsiskleidžia brolių partizanų ir mažo sūnaus, likusio augti be mamos, istorijos – primenančios, kad okupacijos randus nešiojo ne tik kovojusieji, bet ir jų vaikai.
„Babytė, kurią vadino bandite“ – dokumentinio teatro ir pasakojimo (angl. „storytelling“) elementais paremtas monospektaklis, kuriame susilieja gyvas aktoriaus pasakojimas, autentiški šeimos prisiminimai, archyvinė medžiaga, vaizdo projekcijos ir originali, specialiai šiam spektakliui sukurta muzika. Tai asmeniška, jautri ir paveiki patirtis, kviečianti ne tik prisiminti Lietuvos istoriją, bet ir pažvelgti į ją per vienos šeimos likimą.
Netrūko nei juoko, nei jautrių akimirkų
Monospektaklyje netrūko nei juoko, nei jautrių akimirkų. Pagrindinės herojės gyvenimo istorija nepaliko abejingų – žiūrovai negailėjo pagyrų ir neslėpė, kad buvo sujaudinti iki širdies gelmių. Į Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrių atvyko laidų ir renginių vedėja Gabrielė Martirosian, žurnalistas, prodiuseris, laidų vedėjas Audrius Giržadas, kino, teatro ir televizijos aktorė Aušra Štukytė su dukra, aktorius, knygų autorius Juozas Gaižauskas, aktorė, laidų vedėja Justė Zinkevičiūtė, teatro, kino ir TV aktorė, dainininkė Lina Rastokaitė, teatro ir kino aktorius, pedagogas Vaidotas Martinaitis, aktorius, režisierius, choreografas Gytis Ivanauskas, aktorius, bardas Dalius Skamarakas, aktorius Tomas Žaibus, aktorė Gabija Jaraminaitė, aktorė Vilma Raubaitė, vizažo meistrė Justina Gafaro, dainininkė, TV projektų dalyvė Anžela Adamovič-Gečienė ir kiti svečiai.
„Aš labai džiaugiuosi, kad šis mano kūrinys paliečia žiūrovus. Vilniaus premjeroje buvo daug mano kolegų, todėl man tai buvo tarsi savotiškas egzaminas. Jų reakcijos ir atsiliepimai dar kartą patvirtino, kad tai – labai prasmingas, jautrus ir reikalingas spektaklis. Man be galo svarbu, kad ši istorija ne tik būtų išklausyta, bet ir pasiektų žmogų, jį sujaudintų“, – po spektaklio kalbėjo E. Kvoščiauskas.
Jautri ir jaudinanti istorija, paliečianti ne vieną
„Spektaklis man labai patiko – ir pasijuokėme, ir paverkėme! Tai jautri ir jaudinanti istorija, o pagrindinė meno paskirtis ir yra paliesti žmogų. Spektaklis taip pat labai prasmingas – visi akcentai sudėti ten, kur reikia. Tai, kad scenoje matome tikros šeimos gyvenimą, pasakojimą paverčia dar paveikesniu. Labai norėčiau išskirti ir nuostabią spektaklio muziką. Iš visos širdies rekomenduoju pamatyti visiems“, – susižavėjimo neslėpė G. Jaraminaitė.
„Skaudus, gilus, tragiškas, autentiškas, bet kartu ir šviesaus humoro persmelktas babytės ir visos jos šeimos gyvenimas bei kraupi akistata su sovietų okupacija scenoje buvo surinkti tarsi iš sprangių trupinių: KGB archyvinių dokumentų, tardymo protokolų, kankinimo detalių, tėčio ir paties Eimučio vaikystės prisiminimų, kraupių kadrų iš palaikų perlaidojimo ceremonijos. Visa tai staiga virto vientisu paveikslu, kuriame tikriausiai kiekvienas parke sėdėjęs žmogus galėjo išvysti ir savo šeimos istoriją.
Sunku paaiškinti, koks tai buvo vakaras, kai šilto, temstančio parko medinėje scenoje pasirodė vienas žmogus. Jis tiesiog dalijosi savo šeimos istorija – žodžiais, vaizdais, archyviniais dokumentais, laiškais, prisiminimais. Jokios įprastos dramaturgijos, režisūros, scenografijos… O ir pats nekūrė jokio vaidmens – tik stovėjo šalia ekrano, apšviestų medžių fone, ir pasakojo. O vakaras nuo pirmojo ištarto žodžio pradėjo žvarbti… Bet jeigu kas nors paklaustų, kam šiemet reikėtų skirti „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų darbą, nedvejodamas atsakyčiau – jam. Žinau, kad kritikai gali surasti ir veikiausiai suras daugybę priežasčių, kodėl to nedaryti… Bet yra viena esminė priežastis, kuria vertėtų pasinaudoti: nes verta“, – įspūdžiais dalijosi J. Gaižauskas.
„Tai – atviras, nuoširdus ir nesuvaidintas pasakojimas, palietęs mane asmeniškai. Jis taip pat dramaturgiškai gražiai sudėliotas – prasideda nuo asmeninės patirties ir pamažu išsirutulioja į visos šeimos istoriją. Man didžiulį įspūdį padarė tai, kaip aktorius apie visa tai kalba, taip pat jo pasirinkta istorijos pasakojimo forma. Eimutis yra labai talentingas, todėl jo dėka visa ši istorija labai gražiai ir jautriai sugulė į spektaklį. Matyti, kad jam pačiam tai yra labai svarbu. Todėl „Babytė, kurią vadino bandite“ nepalieka abejingų – kai žmogus nuoširdžiai ir atvirai pasakoja, kas jam skauda, to nepajusti yra neįmanoma“, – kalbėjo V. Martinaitis.
Monospektaklis „Babytė, kurią vadino bandite“ spalio 23 d. bus rodomas Kauno kino centre „Romuva“, lapkričio 18 d. – Šiaulių kultūros centre, o sausio 9 d. – Vilniuje, Šiuolaikinio meno platformos „Smala“ erdvėje.
