Įspūdingų veido bruožų gražuolė Justina Gafarovaitė – Rašimienė būdama vos 23 metų ne tik yra laimingai ištekėjusi, dažo garsias žvaigždes, bet ir turi sostinėje įsikūrusią nuosavą makiažo studiją GAFARO.
Kur jos sėkmės paslaptis? Talentingoji vizažistė neslepia – kelias į pripažinimą nebuvo lengvas, tačiau kantrybė ir darbštumas jai dovanojo tai, ką ji turi šiuo metu. Su žavingąja Justina kalbamės apie įvairiapusišką darbą, išvaizdą ir, žinoma, visagalę meilę.
Justina, esi dar visai jauna, bet pasiekei jau nemažai. Kas tave įkvėpė?
Prieš 4 metus, kai buvau dvyliktoje klasėje, turėjau galimybę sudalyvauti „Mados infekcijos“ užkulisiuose. Padėjau savo draugei dizainerei Marijai Popadničenko ruoštis pristatymui. Renginio metu mane užkalbino žymus fotografas ir pakvietė į fotosesiją. Papasakojau jam, kad mėgstu daryti makiažus ir svajoju tapti vizažiste. Šis fotografas mane labai skatino siekti savo svajonės – liepdavo atlikti sudėtingus makiažus, nufotografuodavo rezultatą, o mes tyrinėdavome, ko trūksta, kaip dar galima pagražinti veidus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Už tokią savo karjeros pradžią esu ir būsiu be galo jam dėkinga. Po kelių mėnesių gavau pakvietimą dirbti Klaipėdos Valstybiniame Muzikiniame Teatre. Ten pirmą kartą dirbau oficialiai kaip vizažistė. Vyriausioji grimerė Laima Eismontienė man buvo kaip mama, aš ją taip ir dabar prisimenu – mano grimo mama. Ji mane mokė dažyti aktorius, scenos žvaigždes, o aš gilinau savo žinias teatriniame grime.
Vėliau atsikrausčiau į Vilnių, kur pamažu susidariau savo klienčių ratą. Procesas vyko labai lėtai, nes su mažai investicijų pasiekti aukštumų tikrai labai sunku. Tačiau žingsnis po žingsnio susipažinau su vis daugiau fotografų, kurie įamžindavo mano darbų nuotraukas, tad jau galėjau reklamuoti savo makiažo darbelius internete. Taigi už savo pasiekimus visų pirma esu dėkinga dviems žmonėms, pastūmėjusiems mane į priekį pačioje jaunystėje – fotografui ir teatro grimo vyriausiajai specialistei.
Ar daryti makiažus visuomet buvo tavo svajonė?
Tikrai taip. Dar pradinėse klasėse per matematikos pamokas pasislėpusi po stalu dažydavausi, kai visi vaikai mokėsi skaičiuoti.
Tačiau mokslų neapleidau. Dirbdama pabaigiau dienines socialinio darbo studijas Mykolo Romerio universitete. Kaip tik prieš mėnesį gavau diplomą! Be to, socialiniuose renginiuose rengiu makiažo pamokas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Papasakok apie savo eilinę darbo dieną.
Kiekviena diena labai skirtinga. Tai viena iš priežasčių, kodėl myliu savo darbą. Nejaučiu jokios rutinos. Vieną dieną laukia televizijos filmavimai, kitą dieną fotosesijos, dar kitą – nuotakos arba makiažo pamokos… visuomet stengiuosi paįvairinti darbą.
Ar teko kada susidurti su nemaloniomis klientėmis?
Žinoma, ypač dirbant televizijoje (televizijoje kaip vizažistė dirbau 2 metus). Tačiau priekabios klientės verčia mane tobulėti ir mokytis, įsigilinti į savo klaidas bei ieškoti sprendimų. Jeigu visada viskas yra gerai, tuomet tikriausiai sėdi labai patogiai ir apsiriboji saugia zona, neeksperimentuoji.
Asmeninio archyvo nuotr.
Papasakok plačiau apie GAFARO studiją. Kada ji įsikūrė, kaip išsiplėtė?
Studiją atidariau prieš 2 metus. Iš pradžių tai buvo nedidelis kabinetas Vilniaus centre, kur galėjau priimti savo klientes. Nuolatinė darbo vieta garantuoja didesnį klientų skaičių bei, žinoma, komfortą.
Prieš mėnesį prasiplėčiau – atidariau didesnę grožio studiją, kuriai atiduodu visus savo finansus ir rūpestį. Ilgai negalvojau kaip pavadinsiu savo studiją. Dar vaikystėje visada tėvams sakiau, kad kai užaugsiu, jeigu kažką turėsiu, tai tas “kažkas” vadinsis GAFARO (nuo mano mergautinės pavardės Gafarovaitė).
Pati, be abejonės, rūpiniesi savo išvaizda. Kiek laiko kasdien skiri savo išvaizdos tobulinimui?
Kad ir kaip bebūtų keista, nemėgstu grožio ritualų, ypač makiažo. Stengiuosi pasidažyti kuo greičiau. Kasdien veidą padengiu BB kremu bei lūpas patepu specialia priemone. Kai einu į darbą, būtinai pasidažau akis. Juk veidas – mano vizitinė kortelė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Esi ištekėjusi. Ar tavo mylimasis palaiko tavo siekius, ambicijas?
Visada žinojau, kad tekėsiu tik už to vyro, kuris manęs nestabdys. O įsimylėjau tokį, kuris ne tik nestabdo, bet ir skatina. Jis visuomet juokauja, kad kai kažkada turėsime vaikų, aš galėsiu dirbti, o jis pasiims tėvystės atostogas. Jam patinka, kad žmona nešeimininkauja namie. Šiuo metu aš siekiu darbinių aukštumų, savo užsibrėžtų karjeros tikslų, tad bumbantis, kotletų reikalaujantis vyras manęs tikrai nedomintų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
