Jie – tokie kaip mes. Jie draugiški, linksmi, talentingi, bet nepatenkinti savo išvaizda. Vis dėlto karas su kūno baimėmis – mūsų pusėje… Jie pasakoja, ko kompleksuoja/kompleksavo/kompleksuos.
Osvaldas
Kompleksas: ausys
VGTU studentas
– Kada pirmą karta gavai įžeidimą dėl ausų?
Osvaldas: mokykloje. Šunsnukiai klasiokai šaipėsi iš manęs. Sakydavo, kad jos atlėpusios.
– Papasakok apie savo ausis. Ar tu pats manai, kad jos atlėpusios?
Osvaldas: man asmeniškai jos yra labai gražios. Tikriems draugams taip pat. Na, o visokiems pašaipūnams gal ir negražios. Man tinka.
– Ar gerai girdi?
Osvaldas: Ausų forma neturi įtakos klausai. Girdžiu gerai. Dar mano ausys raudonuoja kai karšta, kai šalta ir kai kas nors apkalbinėja.
– Kada nustojai kompleksuoti?
Osvaldas: Atsibudau dešimtoje klasėje ir nustojau.
Mantas
Kompleksas: pažastis
Grafikos dizaineris
– Kodėl kompleksuoji dėl šios kūno dalies?
Mantas: na, mane nervuoja, kad ji prakaituoja. Galėtų ten ir plaukai kaip iš šampūno reklamos augti.
– Kada supratai, kad tau nepatinka tavo pažastis?
Mantas: kai manęs paklausė, ar dėl kažko kompleksuoju. Seniau galvojau, kad kompleksuoju dėl galvos. Norėjau geresnės. Mano dažnai būna pavargusi. Norėčiau tokios tuščios ir geros kaip „Mac’o“ darbastalis.
– Ar įmanoma atsikratyti šio komplekso?
Mantas: gal ir įmanoma. Pavyzdžiui, pasidaryti operaciją.
Mindaugas Kieras
Kompleksas: nosis
Vintažinės „Kandis“ šeimininkas ir pardavėjas, Lietuvos ledo ritulio rinktinės narys
– Nuo kada kompleksuoji dėl savo nosies?
Mindaugas Kieras: Jau vaikystėje mano nosis visiems užkliūdavo. Sakydavo, kad didelė. Man atrodė, kad mano nosis užaugo pirmiau už likusį kūną. Pravardžiuodavo „bulve“.
Seni komandos draugai iki šiol treniruotėse mesteli: „ė, bulve, papasuok“. Jau dvidešimt metų vieni kitus pažįstame, tad ir kompleksus vieni kitų puikiai žinome.
– Kada nustojai kompleksuoti?
Mindaugas Kieras: kai suaugau (dvidešimties, o gal aštuoniolikos metų). Dažnai žmonės klausia, ar mano nosis nebuvo sulaužyta, nes jiems atrodo, kad jei jau aš ledo ritulininkas, tai ir nosis tikrai turėtų būti lūžus. Juokinga, nes aš nė sykio nebuvau jos susilaužęs.
– Pastebi kitų dideles nosis?
Mindaugas Kieras: ne, tik maniškė visiems užkliūna. Net ir dabar.
– Ką patartum dėl nosies kompleksuojantiems žmonėms?
Mindaugas Kieras: palikti taip, kaip yra, bei pasijuokti iš savęs. Na, gal merginai tai ir sugadintų gyvenimą, jei turėtų tokią nosį kaip mano.
Viltė
Kompleksas: krūtinė, jos dydis 75 A/B (priklauso nuo liemenėlės formos)
Žurnalistė
– Pirmasis gyvenime liemenukas.
Viltė:Čia, manau, ir slypi mano nedidelės krūtinės priežastis. Kai tik ji pradėjo „belstis“ į šį pasaulį, aš, jautrus paauglys, nusprendžiau, kad paburkę speneliai ir keistai trikampėjanti viršutinė kūno dalis nėra dailu.
Švelniai tariant, norėjau, kad augimo procesas baigtųsi. Ir jis BAIGĖSI! Norėti reikia atsargiai. Taigi… apie pirmąjį liemenuką. Jis buvo visiškai paprastas – sportinis ir juodas, kad kuo labiau suspaustų ir pridengtų „keistus“ kūno virsmus.
– Ar gali apsieiti be liemenėlės?
Viltė: ją nešioju vis rečiau. Yra drabužių, kurie atrodo tiesiog negražiai nesuformuojant atitinkamų kūno iškilumų. Tuomet gelbsti liemenėlės su pakietinimais.
Jų turiu įvairiausių spalvų ir raštų. Tačiau baigiantis dienai pats geriausias jausmas yra nusimesti visus „paralonus“ ir apsirengus lengvą suknelę leisti visam kūnui kvėpuoti.
Nedėvėti liemenėlės yra tiesiog patogu ir dažnai gražiau. Tiesiog reikia jausti, kokie drabužiai, kokio apatinio nuogumo reikalauja.
– Kada pradėjai abejoti savo krūtine?
Viltė: ką reiškia „abejoti savo krūtine”? Aš ja neabejoju. Žinau, kad ji nedidelė, tačiau dailios formos. Žinoma, labai norėčiau išraiškingesnių formų, tačiau esu prieš chirurgų intervenciją šioje srityje.
– Ar tave vadindavo „lenta“? Gėdingiausi mažos krūtinės momentai.
Viltė: lenta manęs niekas nevadino. Nebent aš pati. Niekada nebuvau įžeista dėl kūno trūkumų. Tačiau esu pakankamai savikritiška, kad viską blaiviai įvertinčiau pati.
– Kaip bandei maskuoti mažą krūtinę?
Viltė: daug triukų čia neprigalvosi: pakietinti liemenukai ir laisvai krentantis viršutinis rūbas, sukuriantis kalnelių iliuziją. Šiaip visuomet geriau iliuzijų nekurti, nes joms bliūkštant intymioje aplinkoje galima pasijusti nejaukiai. Tuomet svarbu neprarasti humoro jausmo.
– Ar bent sykį svajojai apie operaciją?
Viltė: apie operaciją esu galvojusi. Turiu ne vieną pažįstamą, besidžiaugiančią silikoninės krūtinės privalumais. Kas nulėmė mano apsisprendimą niekuomet to nedaryti? Brangių vyrų komplimentai bei sveikas požiūris į moters kūną ir tai, jog panašios operacijos yra skirtos tikrai didelių problemų turinčioms merginoms: skirtingo dydžio, formos, neproporcinogos krūtinės, ypatingai nedailūs speneliai ir panašiai.
Pavarčiusi nuotraukas prieš operaciją ir po supratau, jog esu labai laiminga, estetiškai sulipdyta ir papildomų randų bei keletos iš gyvenimo išbrauktų reabilitacijos po operacijos savaičių man tikrai nereikia.
– Kada pajutai, kad tavo požiūris į krūtinę keičiasi?
Viltė: mano požiūris visuomet buvo panašus. Tiesiog pastaraisiais metais išsikristalizavo tam tikra pozicija, kurią ir bandau dabar išdėstyti: mažos krūtinės nereikia gėdytis, ji yra patogi (vasarą neprakaituoja nei „tarp” nei „po”), daugybė drabužių atrodo kur kas patraukliau po jais nedėvint liemenėlės (didžiakrūtės be prilaikančiųjų lankelių jaučiasi nejaukiai, o „špygutėms” prilaikymo dažniausiai nereikia), turint mažą krūtinę, drąsiai galima degintis be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies ir tai niekam nerėžia akies, maža krūtinė vyrui telpa į delną ir tai jiems visai patinka, galiausiai visuomet gali būti rami, jog vyras su tavimi tikrai ne dėl tavo putlios krūtinės.
Kazys Riešutas
Kompleksas: liesumas
Šiuo metu baigia grafinio dizaino bakalaurą kažkur Londone
– Papasakok apie savo kompleksą.
Kazys Riešutas: man žmonės nuolat sakydavo : „oi, koks tu kūdas“. Tai pastebėdavo visi, nuo močiutės iki bendraamžių, už kuriuos irgi buvau kūdesnis. Kartais pravardžiuodavo šakaliu.
– Kaip bandei įveikti savo kompleksą?
Kazys Riešutas: pradėjau sportuoti. Su klasiokais nuėjome į štanginę. Įsivaizdavau, kad raumenų daugiau atsiras, bet neatsirado.
– Kas privertė pakeisti požiūrį į savo liesumą?
Kazys Riešutas: pradėjau mažiau kreipti dėmesį į tai, ką sako kiti. Tie, kurie sako „oi, koks tu plonas”, dažniausiai patys būna stori.
Man lieknumas yra gražu. Patinka liesi žmonės. Be to, šiuo metu nesu labai kūdas. Kai vėl pradėjau valgyti mėsą, priaugau šiek tiek svorio.
– Kas privertė suprasti, kad kūdumas yra gražu?
Kazys Riešutas: Fashion Industry.
– Ką valgai?
Kazys Riešutas: viską. Mėgstu gaminti valgį, ką nors su daug sūrio ir riebalų.
– Ką patartum vyrukams, kurie labai išgyvena dėl savo kūdumo?
Kazys Riešutas: jei labai išgyvena – sportuoti. Bet man nepadėjo.
