Sparčiai išgarsėjęs Justas Jankevičius, po pirmojo pasirodymo televizijoje, jau vertina kitų komikų darbą ir netgi planuoja padėti vesti garsiausią metų humoro renginį „Auksinius svogūnus“. Humoristinė karjera per ne pilnus metus?
„Studentų era“ nusprendė išsiaiškinti, kaip galima taip greitai išgarsėti ir nuo ko viskas prasideda.
Justas, puikiai parodijuojantis Roką Žilinską ar Berneen, viso interviu metu neleido nesišypsoti. Jis – užkrečiantis gera nuotaika, be galo paprastas ir nuoširdus, televizijos dar nesugadintas veidas.
Kalbamės apie žmonių gal nelabai suprantamą dalyką – humorą, idealų darbą ir gyvenimą.
– Esi šiaip labai rimtas vaikinas ar toks, kuris pasitaikius pirmai progai „skelia bajerį“?
– Ar aš atrodau labai rimtas vaikinas? (juokiasi) Ne, tikrai toks nesu. Na, žinoma, oficialūs susitikimai to reikalauja, bet šiaip gyvenime tikrai toks nesu.
Dar penktoje klasėje, pamenu, labai pikti mokytojai pažymių knygelėje vis rašydavo pastabas „kalbėjo per pamoką“ ir panašiai. Galiausiai jų buvo tiek daug, kad tiesiog neberašė. Nuo tada tapau geru mokiniu.
Nemanau, kad esu kažkoks ypatingas. Kaip ir visi žmonės, kai reikia – patyliu, kai galiu – pasijuokiu.
– Ką veikei iki pasirodymo televizijoje?
– Dirbau ir dirbu savo svajonių darbą – tvarkau FHM žurnalo tinklalapį. Šiaip niekuo nesiskiriu nuo kitų: taip pat linksminuosi, taip pat kvailioju, taip pat geriu kaip ir kiti jauni žmonės.
– Papasakok, kokie buvo pirmieji tavo pasirodymai? Kaip sugalvojai juokinti viešai?
– Viskas prasidėjo gana seniai. Mes su vienu draugu nuo seno mėgome žiūrėti filmus anglų kalba, muzika taip pat angliška patiko. Vieną kartą jis sako, kad turi gerą įrašą, tik dabar nepamenu tiksliai kieno, ar George’o Carlin’o, ar Robbie’o Williamso, pasirodymų.
Sako: „Turi būtinai tai pamatyti“. Tai buvo taip „nerealu“, kad „užsikabinau“ ir aš. O pirmieji pasirodymai – irgi tokie netikėti.
Su Martynu Snieganu, žurnalo FHM rubrikų redaktoriumi, pakalbėjome, kad abiem patinka tas pats humoro žanras „stand – up“. Taigi, kuomet per 50-ojo žurnalo numerio gimtadienį vyko iškilmingas renginys, aš, Martynas ir redaktorius Aidas Puklevičius nutarėme surengti mini pasirodymą.
Žiauriai bijojau. Pirmasis ant scenos užlipo Aidas, o aš turėjau eiti po jo. Deja, jis liko nesuprastas, o aš „prisidegustavau“ degtinės ir „įšilęs“ užlipau ant scenos. Skėliau pirmąjį „bajerį“ ir jis publikai patiko. O paskui kaip viskas vyko nelabai ir pamenu. Tačiau man pavyko išlaikyti žiūrovų susidomėjimą ir tiek.
Vėliau persikėlėme į vieną klubą, kuriame susirinko tikrai daug žmonių. Dar vėliau perėjome į didesnį klubą. Sukūrėme susivienijimą „Du kavos“ ir pradėjome rengti „stand up“ komedijų vakarus „Tribūna”.
– Kaip iš paprastos scenos atsidūrei televizijoje?
– Į mūsų pasirodymus pradėjo rinktis gerai žinomi Lietuvos žmonės. Vieną vakarą atėjo Marijonas Mikutavičius ir sako: „Įdomus jūsų projektas, gal einame į televizorių?“ Viskas įvyko žiauriai greitai. Pirmą kartą ant scenos užlipau vasarą, o vasarį mane jau rodė per televizorių.
– Kaip jauteisi pirmą kartą save pamatęs per televizorių? Apsidžiaugei, nustebai ar pasibaisėjai?
– Storas. Pasirodžiau žiauriai storas (juokiasi). Aišku, koją pakišo jaudulys. Pirmas ir antras filmavimai buvo gana nekokie, bet vėliau perpratome visas televizijos subtilybes ir įsivažiavome.
– Vos tik pasirodęs televizijoje jau gavai pasiūlymą teisėjauti
renginyje „Nacionalinė Comedy lyga“. Ar jautiesi turįs kompetencijos spręsti, kas juokauja geriausiai?
– Man buvo didelė garbė atsidurti tarp tokių puikių žmonių, kaip Džiugas Siaurusaitis ir Larisa Kalpokaitė. Jie tikrai puikūs aktoriai ir žmonės, turintys humoro jausmą.
Nemanau, kad turiu kažkokios kompetencijos, bet žinau, kas yra juokinga ir pritraukia žmones.
– Kaip jauteisi, kai tave tame pačiame „Humoro klube“ parodijavo Džiugas Siaurusaitis? Kaip apskritai reaguoji į kritiką, pašaipas?
– Tiesą sakant, tikėjausi daugiau. Pagailėjo manęs (juokiasi). Bet labai taikliai viską atkartojo: idiotišką šypseną, kurią dabar bandau tramdyti, pozas ir kita.
Šiaip man patinka pasijuokti iš savęs. Mes draugų kompanijoje kaip ir dauguma vaikinų tyčiojamės vieni iš kitų. Tai taip normalu.
Tarkime, vienas draugas, būdamas visiškai girtas, nusipirko picerijos nuolaidų kortelę ir grįžęs namo niekaip nesuprato, iš kur ji atsirado.
Žinoma, tai jau seniai būtų pamiršta, jei ne aš. Taip pat ir iš manęs tyčiojasi, bet tai tik juokai, kuriuos reikia suprasti.
– Kas labiau patinka: juokinti pačiam ar vertinti tuos, kurie juokina?
– Tai du skirtingi dalykai. Kai juokini pats, tu visada turi žinoti, kaip pritraukti žiūrovus. O kai juokauja kiti, sėdi „atsipūtęs“ ir „žvengi“.
– Kodėl lipdamas į sceną tu užsivelki linksmus marškinėlius ir pasiimi stiklinę su gėrimu?
– O kodėl merginos užsideda karolius? Marškinėlių užrašai tikrai nėra kvaili. Juose yra daug išminties, tik ją reikia suprasti.
O dėl gėrimo – tai tiesiog leidžia nusiraminti. Kiekvieną kartą, kai lipu ant scenos, žvėriškai bijau. Bet kai lieka tas vienas žingsnis, skiriantis mane nuo scenos, viskas pasikeičia. Lieku tik aš ir publika.
Anksčiau stiklinėje būdavo ne tik gaivieji gėrimai, bet gavau kelias pastabas ir nuo šiol tenkinuosi tik sultimis.
– Tėvai nepyksta už negražią kalbą?
– Tikrai ne. Mano tėvai labai tolerantiški. Jie supranta, kad tai – tik pasirodymo dalis. Šiaip aš gyvenime beveik nesikeikiu. Nesuprantu, kam to reikia. Žinoma, būna, kad nesusivaldau, bet tikrai tuo nepiktnaudžiauju.
– Ir vis dėlto – kodėl Rokas Žilinskas? Kas pirmiausiai pripažino, kad šį personažą parodijuoji išties tiksliai?
– Aš prieš Roką turėjau kitą numerį, kuriame aš „dulk..u“ piktą mešką. Sėdėdamas namie mąsčiau apie savo numerį ir pamačiau per televizorių žymųjį reportažą (na, jis tapo žymus po mano parodijos) kaip Rokas Žilinskas įrodinėjo, kas jis yra. Ir aš sugalvojau, kad kai „baigiu su meška“, pasakau „Aš – Rokas Žilinskas“.
Visiems labai patiko ir paprašė daugiau. Taip išėjo, kad Rokas tapo pagrindinis personažas, o meškos atsisakiau. Vėliau atsirado ir Berneen.
– Ar esi tipinis komikas – ekrane pašėlęs, o gyvenime depresuotas? Kodėl?
– Ar aš atrodau depresuotas? (Nustebęs) Na, kad ne. Tikrai nesu toks. Aš visada mėgstu juokauti, visur įžvelgti ką nors smagaus ir teigiamo. Esu optimistas. Tik tie, kurie neturi ką veikti, gali palūžti. O ko man liūdėti? Turiu viską, ko tik žmogui gali reikėti.
– Ar pajutai daugiau dėmesio po pasirodymo televizijoje? Kuo jis pasireiškia?
– Taip, to dėmesio yra tikrai daugiau nei anksčiau. Dabar, nuėjęs į
kokią kavinę, negaliu ramiai parūkyti. Daug kas kalbina, bet man tai patinka – esu žmonių žmogus. Ir tikrai kol kas neturiu įkyrios gerbėjos, o gaila (juokiasi).
Žmonės, pamatę mane, pradeda juoktis. Bet tai gerai, nes šiauriečiams reiktų dažniau šypsotis. Dauguma žmonių net nežino mano tikrojo vardo, tad jau pripratau prie Roko pravardės.
– Kaip manai, kokia vyresniosios kartos atstovų nuomonė apie tave?
– Visai neseniai sutikau dvigubai vyresnę už save žavią porelę ir jie
pasakė: „O, čia tas humoristas“. Miela. Manau, mes neturime nuvertinti vyresnio amžiaus žmonių, nes jie taip pat kažkada buvo jauni, elgdavosi neapgalvotai ir, dabar blaiviai pamąsčius, kvailai. Bet užtat kiek prisiminimų…
– Esi populiaraus Lietuvoje žurnalo vyrams redaktorius. Netrukdo komiko užsiėmimai rimtam darbui?
– Kol kas tikrai ne. Aš dirbu savo svajonių darbą: vieną dieną galiu
rašyti straipsnius, kitą – naršyti internete, ieškant naudingos informacijos „saitui“. Žinau, kad tikrai nenorėčiau darbo prarasti.
Dabar galiu derinti savo mėgstamas dvi sritis: humorą ir darbą. Dabar, kai pasirodžiau televizijoje, žinoma, nebegaliu atiduoti visų jėgų, nes „Humoro klube“ yra „deadlinai“ (galutinis terminas – aut. past.), kurio nevalia nepaisyti.
Žinau, kad jei tektų rinktis pramogas ar darbą, atsisakyčiau pramogų. Čia be jokių abejonių.
– Lietuvos studentės norėtų sužinoti, ar tu vienišas, ar turi
nuolatinę draugę?
– Nežinau, ar tai yra aktualu, bet turiu draugę. Ją labai myliu ir gerbiu. Jau seniai esame kartu. Labai gerai, kad ji turi gerą humoro jausmą. Jei jo nebūtų, abejoju, ar būtumėme kartu. Čia ateičiai (juokiasi).
