Dainininkas Jonas Čepulis anksti atitrūko nuo tėvų „pavadžio“ – jau po 11-tos klasės, jis paliko gimtuosius Giedraičius ir pradėjo savarankišką gyvenimą sostinėje. Jonas sutiko prisiminti savo jaunystės dienas mažame miestelyje: kaip tapo vieninteliu kaimo gotu, kokios mergaitės tuomet jam patiko, kaip šokdavo diskotekose ir kada pradėjo groti kabakuose.
DELFI gatvė: ar tavo tėvai buvo griežti?
Jonas: griežti, kol gyvenau su jais. Tuomet mane „laikė už trumpo pavadžio“, kontroliavo, kada grįžti namo ir panašiai. Kai atsikrausčiau į sostinę, už viską atsakingas tapau pats. Mama vadovavosi principu: ,,Akys nemato – širdies neskauda“.
DELFI gatvė: kaip linksmindavaisi jaunystėje?
Jonas: buvo daug tūsų. Vilniuje prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Čia linkmindavausi su Vilniaus dailės akademijos chebra. Kartu naktinėdavome. Gerdavome vyną.
DELFI gatvė: ar svarbūs jaunystėje buvo alkoholis, rūkalai?
Jonas: alkoholis mano gyvenime atsirado gan vėlai. Kai gera kompanija, alkoholis nereikalingas.
Rūkyti nepatariu niekam. Rūko tik durniai. Bet pats pradėjau rūkyti jau nuo kokių trylikos metų.
Jeigu kas nors klausia, ar rūkymas nekenkia mano balsui, turiu atsakymą: ,,Balsą reikia turėti, kad jam kas nors kenktų“.
Kartais bandau mesti rūkyti, bet pavyksta tik trumpam.
DELFI gatvė: ar būdavai dažnas diskotekų svečias?
Jonas: kartais eidavau į diskotekas, bet kaimo „baliukų“ mėgėjas nebuvau. Vaikščioti į šokius pradėjau 8-9 klasėje, bet nuo tada gavau „traumą“ – diskotekose niekada nebešoku.
Į šokius berniukai ateidavo tik parūkyti. Bičai sėdėdavo salės kampe ir šaipydavosi iš visų šokančių panų.
Mergaitės buvo brandesnės ir turėdavo kitų tikslų. Aš taip pat mėgdavau pašokti, bet kartą po vieno mano šokio draugai pasišaipė: ,,Maža, kad pagal tokią muziką šoki, dar ir judi kaip klounas“.
DELFI gatvė: kokios merginos patikdavo?
Jonas: bendraudavau su mergaitėmis, su kuriomis būdavo įdomu, rasdavome, apie ką pakalbėti. Pasėdėt už kampo, parūkyti pasislėpus ir paskui pasibūčiuoti – nesąmonė.
Niekada mergaičių nesirinkdavau pagal šabloną. Plaukų, akių spalva – man ne rodiklis. Tačiau visad atkreipiu dėmesį į moters nosį, ar ji tinka prie veido.
Merginoms dažniausiai būdavau per keistas. Savo kaime buvau „paskutinis bernas“. Jos dažniausiai rindavosi įprasčiau atrodančius vaikinus.
DELFI gatvė: kokiai subkulūrai priklausei, kai buvai paauglys?
Jonas: aš – senas gotas. Gimtuosiuose Giedraičiuose benraminčių gotų nebuvo. Tad ten buvau keistuolis, kuris žiemą-vasarą vaikšto su kerziniais batais ir odiniu paltu.
Vis dar esu gotas. Tik supratau, kad nepraktiška rengtis vien juodais drabužiais. Yra ir kitų gražių spalvų. Tačiau goto pasaulėžiūra išliko. Bendrauju su įvairiausiais žmonėmis, bet tarp jų yra nemažai užkietėjusių gotų.
DELFI gatvė: daug skaitydavai?
Jonas: taip. Skaitydavau žiauriai daug. Gyvendamas kaime turėjau du pasirinkimus: eiti su benraamžiais išrinkinėti subankrutavusios pieninės arba sėdėti namie ir skaityti.
Man skaityti buvo daug mieliau. Kaime turėjau vyresnių draugų, iš kurių skolindvausi muzikos įrašų, knygų. Skaitydavau Remarką, Hesę, Markesą ir kt. Dabar vis dažniau knygoms trūksta laiko.
Draugai šaiposi: ,,Arba Čepulis visai neskaito, arba „iškrenta“ iš pasaulio kelioms savaitėms“. Tada tik valgau ir skaitau.
DELFI gatvė: kada susidomėjai muzika?
Jonas: muzika man svarbi nuo mažų dienų. Turėjau seserį melomanę, kuri praplėtė mano muzikinį akiratį. 11-os metų užsispyriau, kad mama man nupirktų gitarą.
Buvo kaime vaikinas, kuris mokėjo gerai groti. Pas jį pradėjau lankyti gitaros pamokas. Labai „užsikabinau“. Klausydavau įrašų, bandydavau atkurti akordus.
Be mokyklos renginių, savo kaime nesu koncertavęs. Pradėjau važinėti į Vilniaus barus. Pasirašiau sutartis su keliais kabakais. Gaudavau honorarus. Iš uždirbtų pinigų vėliau pats nusipirkau antrąją gitarą. Taip vis giliau nirau į muzikos pasaulį.
DELFI gatvė: kuo domėjaisi jaunystėje?
Jonas: daugiausiai muzika ir knygomis. Kiti ,,berniukiški“ pomėgiai nežavėjo. Kartais gėda, kai nukrenta dviračio grandinė, o užsidėti nemoku. Mokykloje sportavau, bet ypatingai šia veikla nesižavėjau.
Nebuvau pamišęs ir dėl krepšinio. Žinojau, kuo skiriasi ,,Žalgiris“ nuo ,,Lietuvos ryto“, tačiau aistingai „nesirgau“, „nesergu“ ir dabar. Automobiai domina tik kaip susisiekimo priemonė.
Fanų klubas kartą mane pribloškė, padovanojęs automobilį. Skambina gerbėjai ir siūlo kuo nors padėti. Pajuokavau: ,,Man automobilį ir butą centre“. Po savaitės gaunu atsakymą, jog buto nepavyko gauti, bet automobilį jau galiu pasiimti.
Dabar važinėju su kitu automobiliu – džipu. Patogu ir į žūklę palėkti. O žvejyba – šventas reikalas.
DELFI gatvė: kokios kelionės tau artimiausios? Dažnai išsiruoši į užsienį?
Jonas: mėgstu urbanistines keliones. Gamta manęs nežavi. Jei važiuočiau į užsienį žiūrėti gamtos, turėtų būti kažkas stebuklingo.
Iš aplankytų miestų labiausiai patiko Budapeštas. Jau vaikystėje buvau prisiskaitęs apie jį. Nuvykus ten nereikėjo jokių kabakų. Visą laiką vaikščiojau po miestą. Tiltai. Dunojus. Pastatai.
DELFI gatvė: kokia Vilniaus vieta mieliausia?
Jonas: mėgstu pasėdėti Katedros aikšėje. Paprasta, bet ypatinga vieta. Kai ten esu, atrodo, kad pasaulis apsiriboja vien šia aikšte. Išeinantys iš aikšės, išnyksta. Tų žmonių niekda nebepamatysiu.
Paskutinį kartą sėdėjau Katedros aikštėje, kai buvo liūdna. Iš namų pasiėmiau didžiulį puodelį kavos ir taip išsėdėjau šešioms valandoms.
Myliu ir Vilniaus parkus. Gražiausias – Markučių (prie Puškino muziejaus). Netoli yra traukinio bėgiai, mėgstu pasėdėti ir ten, susimojuoti su mašinistais.
DELFI gatvė: koks tavo gyvenimo kredo?
Jonas: ,,Nieko nereikia bijoti, nes visi numirsime ta mirtimi, kurią susigalvosime patys“. Gražu. Nors truputi gotiška. Taip, aš toks.
O šiaip kiekvienas rytas atneša vis kitą mintį. Priklauso nuo to, kuria koja išlipai iš lovos, ką veikei vakar, galiausiai, kur pabudai…
