Štai paskutinieji skambučiai jau nuskambėjo. Kiekviena mokykla stebino įvairiais pasirodymais, nenutolusiais nuo tradicijų. Nors ir varpas nuaidėjo, tačiau, jūsų, abiturientai, dar laukia ir bene įspūdingiausias, visus dvylika metų vainikuojantis renginys – išleistuvės.
Na, o ką prisimena iš tų šelmiškų dvylikos metų, iš akių niekaip neiškrentančios žvaigždutės. DELFI gatvė pakalbino solidžią vyrišką kompaniją su viena dama priešaky. Šie mums primins savo mokyklos laikus
Niekaip iš ekranų „neišlendantis“ (ir labai gerai), savo balseliu susiremiantis tai su Vyteniu Pauliukaičiu ar Jurijumi Smoriginu – Rolandas Vilkončius. Vyrukas, paskutinį skambutį bei išleistuves įvardija, kaip pirmąjį didelį laiptą gyvenime.
Prasimokęs Antano Smetono vidurinėje mokykloje (dabar jau gimnazijoje) paskutinius metus prisimena su ugnele akyse.
Mokykloje rankų nesėdėjo sudėjęs, net diplomą gavo už aktyvią visuomeninę veiklą, nors pažymiai nespindėjo.
Na, bet grįžkim į išleistuvių puotą. „Pasipuošti sėkmingai padėjo mano tėvai“, nes kaip pats teigė, dar buvo per jaunas, ką įdomesnio sugalvoti. Graži tradicija – „tėtis surišo kaklaraištį ir pasakė, kad gerai pavyko surišti“.
Išleistuvės prasidėjo oficialiomis kalbomis , o viskas baigėsi „saulės sutikimu, prie vienos srauniausių Lietuvos upių“.
Rolandas panelės į išleistuves nesivedė. „Išleistuvės buvo tarsi klasės draugų susiėjimas“, tad ir susiporavusių nebuvo daug, visi geri draugai.
Prisigėrusių per išleistuves nepamena. Na, o jei gerdavo – tai gerdavo už kampo, saikingai ir pernelyg nekrisdami kitiem į akis.
Prisimindamas kitas tradicijas, Rolandas prisimena šimtadienio temą. Kaip tik tuo metu buvo labai populiarus Valinsko žaidimas, tai Smetonos vidurinės mokinukai padarė šio žaidimo parodiją.
Dabar televizijos veidelis visiems abiturientams „linki atlaikyti visus išbandymus , sėkmingai pasiekti kitą laiptelį, žinoti, ko nori gyvenime bei kokia kryptimi eiti.“
Kitas vyrukas – Leonardas Pobedonoscevas. Aktorius, baigęs Vilniaus 9 – ąją vidurinę mokyklą (dabar šv. Kristoforo), savy nešioja gerus prisiminimus.
Mokykla jį ne tik išmokė iškalbos, skaičiavimo, bet ir pakišo idėją dėl tolimesnio gyvenimo kelio.
Iš pradžių patekęs į pačią stipriausią klasę, jaunuolis negalėjo atsipalaiduoti, bet aštuntoje klasėje, su naują auklėtoją reikalai vėl pakrypo gera linkme.
“Mokytoja liepė ištyrinėti graikų literatūrą, vaidinimus statyti. Mus mokė kaip studentus, kaip universitete, labai griežtai, bravo jai, ji daug išmokė.“
Tada ir prasidėjo vaidinimai, bet vėliau Leonardą, prigriebusi kita mokytoja, dar labiau sužavėjo jį teatru. „Kaltininkė Violeta Tapinienė, ji buvo pirmoji mano dramos studijos mokytoja. Jinai mane ir užkrėtė aktorystės liga.“
„Mokykla daug reiškė, mes labai daug turėjom mokytojų , kurie mus nuoširdžiai mylėjo,“ – sako Leo. Gal todėl ir paskutinysis skambutis bei išleistuvės dar paliko spaudą jo atminty.
Išleistuvėms pasiuvo jam kostiumą, nupirko naujus, gerus batus (kuriuos, beje, Leo dar iki šiol turi ir nešioja) ir žingsiavo pasibūti su tėvais bei mokytojais, pasišokti.
Na, o vėliau kaip ir visi dvyliktokai tradiciškai ėjo pasitikti saulės. Emocijos, paliekant mokyklą, buvo stiprios ir dar dabar aktorius pasiilgsta mokyklos: „Buvau užėjęs prieš kelis metus į mokyklą, bet jau jaučiuosi svetimas“.
Na, o saldžiabalsis , „Delfinų“ lyderis Stano prieraišumo mokyklos šventėms neturėjo: „Ne man tie maskaradai. Nei tada patiko, nei dabar patinka. Kažkur važiavom, visi gėrė, prisigėrė, normalios išleistuvės“.
Tačiau visi 8 metai Lietuvių namuose (iki ketvirtos klasės Stano mokėsi Rusijoje) tam tikrus prisiminimus išdildė ir jo širdy. „Buvau labai geroje mokykloje, minties mokykloje nebuvo, kad galima papirkinėti mokytojus už pažymius“.
Sužinojęs, kad tai vyksta Lietuvos mokyklose Stano liko nepatenkintas ir visiem nori apskelbti, kad papirkinėti mokytojus yra žema ir bjauru.
Anot Stano, jo mokykla buvo tikrai labai gera, net savo vaikus į ją leisiąs. Prisimindamas metus leistus mokymo įstaigoje, daininkas gerai pamena kaip sukūrė dainą , kuri yra tapus mokyklos himnu. Net žodžius jis prisiminė (tik, deja, diskriminanto formulė neišliko jo atminty – tikra, rašytojo siela).
„Juk tu žinai kad viskas baigias
Ir rankom uždengei akis
Ir obelų žiedai lyg snaigės
Ir rodos greitai lis
Prieš akis iškyla klasė
Balta balta kaip visada
Aš noriu šičia pasimelsti
Aš noriu vėl sugrįžti čia
Nebūna amžinas ruduo
Ir aš tikiu kažkiek dar tuo
Ir jeigu laimė nusisuks
Tu prisimink senus draugus“
„Aš sukūriau šitą dainelę, su gitara grodavau, priedainis pasiskolintas iš Mamontovo“,- pasakoja jis. Stano ateities pasirinkimą irgi nulėmė mokykla, jau per įvairius renginius dainininkas į rankas imdavo mikrofoną, vesdavo juos.
Tačiau ar kas gali patikėti, kad net iki dešimtos klasės dauguma mokytojų galvojo, kad Stano įstos į kunigų seminariją, nors pats dainininkas svajojo apie tarptautinius santykius (svajojo…).
Dabartiniams dvyliktokams Stano taria tokį žodį: „Siūlau nesijaudinti. Nepridarykit nesąmonių, tie pažymiai nieko nereiškia, nuo jų niekas nepriklauso, dėl jų nebūsit nė lašelio laimingesni, jei kažko norit, kažko siekiat, niekas jum nesutrukdys.“
Galiausiai į vyrišką kompaniją įsiterpė ledi – Agnė Jagelevičiūtė. Jai ir paskutinis skambutis ir išleistuvės buvo įspūdingi renginiai. Daug dainų, daug ašarų.
Tačiau per daug į liūdesio liūną mergina neįniko. Labiausiai merginai buvo gaila klasiokų, tačiau per daug nesisielojo, baigus mokyklą daug pareigų nusimetė.
Pačios išleistuvės Agnei buvo kaip vestuvės, „naujas gyvenimo etapas“. Jam deramai ir pasipuošė – „Mini suknelė, super trumpa su nuoga nugara, ant rankų ir kaklo – kalnieriukai. Dabar atrodo juokinga, bet tada labai tiko. Su aliuzija į padavėjos vaidmenį…“
Pačios išleistuvės vyko tvarkingai , prisigėrusių nebuvo, kadangi ir ši mergina mokėsi labai geroje mokykloje – Aušros gimnazijoje. Net baigimo atestatą ji gavo iš Adamkaus rankų.
Abiturientėms Agnė pataria apsirengti kuklia, romantinio stiliaus suknele, šiek tiek barokiška. O vaikinams visada tiko ir tiks švarkas: „Švarkas vyrą puošia“.
