Atšilus orams į gatves išrieda vis daugiau įvairiausių dviračių transporto priemonių – nuo mažiausio paspirtuko iki masyvaus, blizgančio motociklo, skriejančio laisvu keliu ar manevruojančio transporto spūstyse.
„Vorai MC“ („Motorcycle club“) – vienas gerbiamiausių Lietuvos motociklininkų klubų. Galbūt ne kiekvienas juos atpažintų gatvėje, tačiau DELFI gatvė „prisikasė“ ir iki šios subkultūros. Mums pavyko pakalbinti „Vorai MC“ prezidentą, pasivadinusį Obliumi. Susipažinkime iš arčiau su jo mintimis…
DELFI gatvė: prieš dešimt metų jūs vadinotės „Viršuliškių chebra“. Kaip „susimetėte”, nesusijungėte su kitais moto klubais?
Oblius: pats pavadinimas nurodo, kas buvome ir kaip „susimetėme“. Visi gyvenome Viršuliškėse, o kas gyveno ne Viršuliškėse, tas laikė savo motociklus Viršuliškių garažuose.
Kiti klubai nenorėjo mūsų pripažinti, nes buvome viena iš jauniausių bei neturtingiausių Vilniaus grupuočių.
Amžiaus vidurkis buvo apie 20 metų, važinėjome senais sovietiniais motociklais. Tačiau laikas parodė: vieni klubai, kurie nepripažino mūsų, seniai subyrėjo, o kituose vadovaujantys asmenys ar nariai pasikeitė keletą kartų. Mūsų klubo branduolys nepakito.
DELFI gatvė: kas, jūsų manymu, lėmė tokią klubo sėkmę? Juk vis dėlto per dešimt metų iš vietinės „Viršuliškių chebros” tapote didžiausias Lietuvos baikerių klubas…
Oblius: negaliu teigti, kad esame didžiausias Lietuvos baikerių klubas. Ne narių skaičius lemia klubo sėkmę. Be to, visiškai nenoriu dalintis „sėkmės receptais” – mums jie patys labai reikalingi… Kiekvienas klubas turi suktis kaip išmano.
DELFI gatvė: na, o dabar – apie jus pačius. Ar jums būti baikeriu yra hobis ar gyvenimo būdas?
Oblius: Man būti baikeriu reiškia daug. Tai ir hobis, ir laisvalaikis, ir gyvenimo būdas – viskas kartu. Geriausias apibūdinimas – tai gyvenimo filosofija…
DELFI gatvė: kaip ir kada šis gyvenimo etapas prasidėjo, kada tai tapo filosofija? Kaip tai pakeitė tavo gyvenimą?
Oblius: viskas prasidėjo tada, kai nusipirkau pirmąjį motociklą, nors dar iki
pirkimo „sirgau motociklizmu“. Nežinau, kaip čia papasakoti: atsibundi
clubhouse, sėdi ant motociklo, nekreipdamas dėmesio į oro sąlygas, ir važiuoji ten,
kur tau reikia ar šauna į galvą.
Kitaip nebeįsivaizduoju savo dienos. Niekas nekeitė to
gyvenimo – jis pats taip pasikeitė… Mane supa tokie patys žmonės kaip ir aš.
Visuomet bendrauju su bendraminčiais, todėl visuomet yra apie ką
kalbėti…
DELFI gatvė: kaip įprasminate klubo veiklą: renginiais, suvažiavimais ar panašiai? Kokias tradicijas turi jūsų klubas?
Oblius: sunku nupasakoti… Jei turi klubo narius, clubhouse’ą, renginius – tuo viskas ir pasakyta. Visa „motociklizmo ideologija“ yra apie tą patį: motociklai, renginiai, broliai…
DELFI gatvė: patriotiškumas. Renginiuose akcentuojate meilę Tėvynei. Pavyzdžiui, rengiate Kovo 11-osios koncertus. Iš kur tai kilo? Ar tai vienas iš klubą vienijančių dalykų?
Oblius: manau, kad kiekvienas normalus lietuvis turi taip elgtis. Jeigu buvai teisingai auklėjamas, negali nemylėti savo Tėvynės. Taip, tai yra vienas iš klubą vienijančių dalykų – visi klubo nariai myli Lietuvą.
DELFI gatvė: ar kreipiasi daug merginų, norinčių įstoti į klubą?
Oblius: tos, kurios nors truputį suvokia klubo struktūrą ir hierarchiją, nesiprašo į mūsų klubą. Jos į jį nepriimamos.
DELFI gatvė: o kodėl nepriimate jų į klubą? Ideologija, filosofija ar taip tik nutarėte?
Oblius: nei vienas save gerbiantis MC klubas moterų nepriima. Todėl, kad jos
„nesugebėtų apginti savo spalvų“. Spalvos klube yra viskas – ne uždirbami pinigai, ne nuperkami motociklai.
DELFI gatvė: ar organizuojate tolimesnes keliones, pavyzdžiui, į kalnus, po Europą ar panašiai?
Oblius: taip, 2007-aisiais metais važiavau per Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją, Austriją, Čekiją, Slovėniją, Prancūziją, Airiją, Angliją. Kiti klubo nariai daugiau ar mažiau taip pat keliauja motociklais.
DELFI gatvė: kokiais tikslais keliaujate: lankote kitus klubus, jų renginius?
Oblius: visaip, o dažniausiai viskas drauge. Pavyzdžiui, važiuoji į renginį, kuris vykta už 2000 km, bet išvažiuoji ankščiau, kad galėtum dar kažkur užvažiuoti ar kažką aplankyti. Pakeliui užsuki pas rimtesnių klubų narius.
DELFI gatvė: ką baikerio gyvenime dar vertinate be motociklo, alaus ir muzikos?
Oblius: brolius.
DELFI gatvė: kiekvienas malonumas kainuoja… Ar daug tenka aukoti, norint taip gyventi?
Oblius: aš tuo gyvenu, nieko neaukodamas. Jeigu leidi pinigus benzinui, nemanau, kad juos aukoji. Perki kurą ir tiek. Jūs gi už šildymą ir vandenį tikriausiai irgi mokate?
DELFI gatvė: kaip jaunieji „voriukai“? Ar atsiranda jaunesnė karta, papildanti jūsų gretas? Kuo jie skiraisi nuo jūsų, kai buvote jų amžiaus?
Oblius: atsiranda, tik jie labiau išlepę. Sportas daugumai svetimas –
kompiuteriai viską išstumia: jausmus, garbę, realaus pasaulio
suvokimą…
DELFI gatvė: ar laikote save prisitaikiusiais prie šiuolaikinės tvarkos, gyvenimo būdo, visuomenės? Jei ne, tai prieš ką maištaujate?
Oblius: aš nemaištauju. Paprasčiausiai nepritariu šiuolaikinei išsigimusiai santvarkai.
DELFI gatvė: kas, tavo manymu, negerai, ką keistum, jei galėtum?
Oblius: išsigimė visuomenė: vyrai moterimis tampa ir atvirkščiai. Vyrai nebe vyrai – gavę į snukį, už moterų sijonų slepiasi. Ką aš pakeisčiau? Norėčiau daugiau orumo ir garbės.
„Kaip perkūno griausmas variklis plaka.
Tas beprotiškas greitis juos į priekį neša.
Į priekį- ten, kur nėra ribos,
Į priekį laisvės ir tiesos.
Patirk tą beprotišką skrydį,
Tegul tave variklio griausmas lydi!
Tegul vėjas plaiksto tavo plaukus,
Tegul lietus nuplauna tavo veidą.“
(Ištrauka iš „Diktatūros“ dainos „Vorams”)
