Pašėlusioje VU fizikų rengiamoje „FiDi“ šventėje susirinkusieji galėjo stebėti graffiti konkursą. DELFI gatvė pasinaudojo proga „pričiupti“ graffiti meistrus Artūrą ir Antaną. Jie sutiko atvirai papasakoti apie sienų menininko duoną: kaip slapstosi nuo pareigūnų, rengiasi maskuojančiais drabužiais, gaili „Saugrafos“ suniokotų kūrinių ir kodėl apsauginiai verti kaukolių…
Aštuoniolikmetis Artūras graffiti piešia tik ant apgriuvusių pastatų. Jis teigia, kad dažyti griuvenas – menka nuodėmė: „Juk ten niekas negyvena, nėra įsikūrusių firmų“.
Dažniausiai Artūras „dirba“ ne vienas, su šutve draugų: „Pats smagumas ir yra piešti visiem kartu. Kiekvienas turime savo stilių. Aš dažniausiai piešiu animacinius personažus. Kiti daro užrašus“.
DELFI gatvė: ar dažnai nupieši graffiti? Ar tai brangus malonumas?
Artūras: kiek turim pinigų, tiek ir išleidžiam dažams. Vietoj ėjimo išgerti geriau nusiperkam flakonų. Malonumui išlaidų negaila, o dažų kaina priklauso nuo firmos ir kokybės. Vieno flakonėlio kaina 5 – 20 litų.
Paklaustas, kiek vienam graffiti darbui prireikia dažų, Artūras atsakė, jog priklauso nuo norimo atlikti darbo ir graferio profesionalumo: „Priklauso nuo to, kaip purškiama, kiek spalvojama. Kai kurie su penkiais flakonais didelę sieną išpaišo. Kiti padaro vieną mažą piešinį.“
DELFI gatvė: ar tavo pomėgis tik tuština kišenes, ar leidžia ir pasipelnyti?
Artūras: pasitaiko, kad piešiu už pinigus. Tačiau ne su dažais, o su specialiais markeriais. Tai nepavadinčiau graffiti, tiesiog menu.
Kaip apgauti pareigūnus?
Graffiti meistras prasitarė, jog yra ne kartą susidūręs su policija: ,,Kai pamatom pareigūnus, tiesiog bėgam ir dažniausiai …pabėgam. Tačiau esam ir įkliuvę kelis kartus, tada teko mokėti baudas“.
Artūras pasakojo, kad baudos dydis priklauso nuo piešinio dydžio ir pastato, ant kurio jis išpurkštas (ar ,,pagražinamas“ į kultūros paveldą įtrauktas pastatas centre, ar apleistos patalpos užmiestyje).
„Kartais tiesiog susitariame su pareigūnais, jie paleidžia – pakanka kyšio…“ Neseniai Artūrui sukako 18 metų, tad dabar jis daug ramesnis: ,,Jei pričiuptų policija, pats susimokėčiau baudą. Tėvams bent jau nieko nepraneštų“.
„Dažnai paišyti einam naktį. Kad geriau matytume, ką paišom, pasišviečiam ,,prožektoriais“. Jei pro šalį važiuoja policija, lenkiamės, slepiamės arba pasipustom padus.
Dabar kartais persirengiam kaip „vakaro vaikinukai“: treningais, kedais, kad aprangos stilius neišduotų mūsų ir nepradėtų sekti policija. Norėdami neatkreipti jų dėmesio, dažus susidedame į dovanų maišelius. O kartais į „Maximos“ maišą, kurį apkrauname maisto prekėmis,“ – apie būdus išsisukti nuo baudų pasakoja Artūras.
Vaikinai prisiminė nuotykį, kaip kartą juos pričiupo piešiant graffiti pastatą saugantis darbuotojas:
„Jis „atskaitė moralą“, o paskui paprašė ant to paties pastato nupiešti kaukolę. Mes ją nupiešėm ir likom patenkinti: jokių baudų, jokios policijos“. Pasirodo, tiesa – „gydykis tuo, kuo susirgai“ arba „išsisuk darydamas tai, dėl ko įkliuvai“.
Apie policiją, baudas ir „Saugrafą“
Antanas (21 m.) graffiti užsiima jau 6-7 metus. Jam tai – ir laisvalaikio pomėgis, ir darbas (kartais jis gauna užsakymų pagražinti sienas už pinigus). Antanas pasidžiaugė, kad dažų jau neperka maždaug trejus metus: „Jų dažniausiai lieka nuo užsakymų“.
Visas vaikino gyvenimas – piešimas. Ir nesvarbu, kur tai daro: ar ant popieriaus, ar ant sienos. Antaną labiausiai sužavėjo graffiti kultūra, ypač adrenalinas „kai tenka bėgti nuo policijos ar kartis aukščiausią pastatą, kad ką nors nupieštum”.
Jis kaip Artūras dažniausiai graffiti piešia ne vienas – su draugais. Kiti komandos nariai brėžia užrašus, o Antanas dažo personažus. Ant sienų jis dažniausiai piešia be eskizų, tai vadinamasis free style’as. Kokios emocijos užplūsta prie sienos, tą ir išlieja, stengdamasis pritaikyti piešinį prie aplinkos.
Antanas daugiausiai mokosi iš klasikinių graffiti meistrų darbų. Taip pat su draugais diskutuoja, aptaria savo ir „kolegų“ piešinius: „Kol apžiūrim, ar nėra kamerų prie pasirinkto pastato, paplanuojam būsimą kūrinį“.
Kiekvienas iš graffiti komandos narių turi savo vaidmenį ir tiksliai žino, ką daryti, pradėjus piešti. Laikas čia ypač svarbus. Stengiamasi kuo greičiau ir geriau atlikti piešinį ir nepastebėtiems pasišalinti iš tos vietos.
Graferis niekaip ypatingai nesimaskuoja. Svarbiausia jam – gobtuvas arba „kapišonas“. Taip kameros neužfiksuoja piešiančiojo veido.
Paklaustas, ar negąsdina tai, jog graffiti piešimas – nelegali veikla, Antanas atsakė: „Mus gaudo, baudžia, bet tai tik adrenalino suteikia“.
DELFI gatvė: ar yra kada nors pričiupusi policija?
Antanas: ne, manęs – ne. Aš greitai bėgu. Tačiau bėgti teko daug kartų.
DELFI gatvė: kada piešdamas graffiti labiausiai rizikavai?
Antanas: teko lipti į maždaug septynių metrų aukščio reklamos stendą prie Akropolio. Ten labai atvira vieta, rizikavom būti pastebėti.
DELFI gatvė: kur dažniausiai paišai?
Antanas: Vilniaus centre. Tačiau turiu savo tabu, ant kokių pastatų niekada nedaryčiau graffiti. Niekada nepaišyčiau ant bažnyčios, kitų religinių pastatų.
Paklaustas, ar galėtų išpurkšti prezidentūrą, Antanas nesikuklino: „Ant prezidentūros būtinai papaišyčiau, jei tik būtų proga“.
„Užsienyje graffiti meistrai turi daugiau bėdos, Lietuvoje baudos palyginti nedidelės“, – džiaugiasi Antanas. Pričiupus graffiti atlikėją, išrašoma administracinė bauda ir tenka atlyginti padarytą žalą.
Grafifiti – Vilniuje vis populiarėjantis tvarkos pažeidimas. Nepilnamečiams graferiams tenka prisipažinti tėvams, apie sulaikymą, kad jie apmokėtų baudas. Maža to, įrašai policijos komisariate dar nė vienam nepadėjo pasiekti karjeros…
Kur dingsta graffiti?
„Daug graffiti piešinių nuvalo „Saugrafa“ (įmonė, užsiimanti fasadų valymu nuo graffiti). Jie dirba labai greitai. Senamiestyje nupieštas darbas ant sienos dažnai neišbūna nė dienos. Aš seku tokius dalykus, todėl žinau, kur darbai išlieka ilgiausiai“, – pasakoja Antanas.
Kūriniai ant sienų greitai pašalinami. Tačiau graffiti meistrai spėja nufotografuoti savo kūrinius, kol jie dar neuždažyti: ,,Viskas laikina. Tačiau svarbu pati idėja: nereikia pasiduoti vien dėl to, kad darbai sunaikinami“.
Gal kada nors su ,,Saugrafa“ sudarysim sutartį: mes paišysim daug graffiti, o jiems atsiras daugiau darbo juos naikinti. Tik nežinom, kur kreiptis“, – juokiasi Antanas.
