Jos “nedarė” jokie prodiuseriai, dizainerių salonus jai atstoja dėvėtų drabužių parduotuvės ir dainuoja ji ne papais, o širdimi… Aštuoniolikmetės Alinos Orlovos dainos hipnotizuoja, paveikslai sužavi, o paprastumas pribloškia.
Beveik atominė mergaitė beveik iš atominės elektrinės
Neramios mergaitės dainelė
Kas užkūrė laužą ant mano galvelės
Degu degu naktį, degu degu dieną
Neški kibirėlių tūkstantį ir vieną
Užgesink… užgesink…
Kas vilkus įleido į mano krūtinę
Kaukiu kaukiu naktį, kaukiu kaukiu dieną
Neški šautuvėlių tūkstantį ir vieną
Nuramink… nuramink…
O Visaginas, pasirodo, net labai gražus miestas! Pagaliau atradome kuklų butą, kuriame Alina gyvena kartu su tėvais (vėliau nustebome, kad lietuviškai dainuojančios aštuoniolikmetės tėvai… nemoka lietuviškai), ir štai mes jau jos kambarėlyje, kur sunkiai išsitenka pianinas ir krūvos Alinos pieštų paveikslų. Sėdžiu prieš merginą, kuri šiais metais, dar neįrašiusi nė vieno albumo, “Alternatyvios muzikos apdovanojimuose” tapo “Metų proveržiu”, ir kurios daina “Nesvarbu” “Pravdos” naujokų apdovanojimuose buvo išrinkta geriausia.
– Alina Orlova – tavo tikras vardas?
– Ne… (???) Vardas iš tiesų toks, tik pavardė kita. Labai panaši, bet galūnė ilgesnė. O pasirinkau šią iš estetinių sumetimų – trumpa ir labiau tinka prie vardo. Jokios gilios prasmės čia nėra.
– Pati sakei, kad Visagine nėra klubų, nevyksta koncertai, pilna narkomanų, kaip tau išvis šovė į galvą užsiimti kūryba? Juk žmonių gyvenimo interesai čia šiek tiek kitokie, nei kurti dainuojamąją poeziją ir tapyti paveikslus…
– Nežinau, gal iš vidaus “eina”? Paveikslus piešiu nuo vaikystės, o pirmas dainas pradėjau kurti penkiolikos…
– Normali tokio amžiaus pana svajoja tapti žvaigžde, žavėti minias gerbėjų, o tu ką? Vienas vargas – kurk, kankinkis. Labai jau sudėtingas kelias, ir ar tai rūpėjo aplinkiniams?
– Na, aplinka iš pradžių niekaip nereagavo. Draugės paprašydavo pagroti, pagrodavau, ir nieko. Net ir dabar Visagine beveik niekas manęs nežino… Normali pana… Ką aš žinau – visi juk skirtingi. Vieniems patinka bėgti krosus, o kitiems – sunku. Vieni šoka su parašiutu, kiti bijo. Man kurti nesunku, pačiai norisi tai daryti. O būti stereotipine žvaigžde? Ja tapusi labai kvailai jausčiausi.
Dainų darymas
– Kiti muzikantai sako, kad atsibunda vidury nakties ir jau žino žodžius, tuoj puola jų užrašinėti… Man niekada taip nebūna. Sklando galvoje kažkokios nuotrupos, eilutės, žodžiai sukasi, sukasi, ir užsimanai juos iš galvos išvaryti. Tada sėdi prie pianino ir kažką padarai.
– Kodėl tavo dainos lietuvių kalba, kai aplink visi kalba rusiškai?
– Nors aš ir rusė, bet lankau lietuvių mokyklą ir šią kalbą valdau geriau. Man atrodo, kad aš mąstau lietuviškai. O dainas juk rašai ta kalba, kuria mąstai… (Įdomu, kuria kalba turėtų dainuoti dauguma mūsų žvaigždžių – dažnokai atrodo, kad jei ir mąsto, tai tik apie pinigus). Apie kūrybą sunku kalbėti – aš nekuriu kitiems, man nelabai rūpi, ar kas nors tai priims…
Naiviai pianinu paskambintos dainelės paplito internetu greičiau negu virusas, tad jei nori iš tiesų suprasti, kas ta Alina – paklausyk jų.
– Jautiesi verta gautų apdovanojimų?
– Nelabai. Gal net neteisinga apdovanoti, kai sukurtą tik pamatai. (Gal išpuiksi ir nieko nebepadarysi?) Tai irgi gali atsitikti… (O jei tave užmirš, dar nieko neužbaigus?) O kas tie, kurie užmirš? Ar jie man rūpi? Nesijaučiu tokia populiari, kad būtų ką užmiršti. Tie keli klausytojai, kurie susidomėjo išgirdę muziką, o ne perskaitę, kad aš populiarėju, man svarbesni už kitus.
Prisijaukinta mirtis arba šiek tiek filosofijos ir visai mažai Dievo
Nesvarbu
Jei aš šokčiau pro langą, tai tik lapkričio mėnesį,
Kai šaligatvis klotas nukraujuojančiais lapais.
Į mane pažiūrėti subėgtų kiemo vaikai.
Aš šypsočiausi jiems, aš šypsočiausi jiems dar ilgai.
Aš sakyčiau: “Vaikučiai, nebijokite nieko:
Nei mirties, nei mokyklos, nei blogų pažymių.”
Aš sakyčiau: “Vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt,
Kaip visa tai nesvarbu. Nesvarbu… Nesvarbu…”
– Kodėl tavo dainose tiek mirties? Tai numirusi “tarp traukinių bėgių aguona žydėsi”, tai šoki pro langą? Kurdama” išspinduliuoji”liūdesį?
– Gal man labiau pavyksta išreikšti būtent liūdesį? O šiaip tai aš ir linksma, ir nuobodi, ir įdomi, ir visokia… ką aš žinau, bliamba?.. Be to, nėra tokios jau liūdnos tos mano dainos! “Ramumos” priedainis net labai linksmas! (Aha: “Kai ateis mano mirtelė – ramumaramumaramu…” Tikros linksmybės!).
– Kas yra mirtis, tavo nuomone?
– Neseniai vienas žmogus man atsiuntė laiškelį. Sako: “Va, klausau tavo dainų, labai patinka, bet tik išgirdau, kad dainuoji apie mirtį, iš karto išjungiau grotuvą…” Na, atseit, negerai. Tada mąsčiau, mąsčiau ir atsakiau jam. Šiaip, bliamba, mąstyti apie mirtį yra taip natūralu, kaip mąstyti apie gyvenimą. Nieko čia blogo. Ir aš mąstau apie ją, nes esu jauna ir man norisi turėti kažkokį pasaulėvaizdį…
Norėčiau tą mirtį prisijaukinti, kad tai būtų natūralus dalykas, galėčiau nebijoti jos ir suprasti. Netikiu, kad labai ilgai gyvensiu – man šešiasdešimties metų pakaktų. Ar reikia, kad paskui tave kaip daržovę laistytų?
– O kas yra po mirties?
– Mano nuomone – nieko… Dėl to ir nelabai malonu. Jei būčiau tikinti, gal net nedainuočiau, nes būtų viskas aišku… Norėčiau tikėti, bet negaliu! Tiems, kurie tiki, labai sekasi. Jiems tikėti, kad yra Dievas, yra tas pats, kas žinoti, kad rytoj bus sekmadienis. Ramiakas visiškas, o ką?.. Būtų daugiau laimės, ramybės. Tiesa, tikėjimas neša atsakomybę – esi atsakingas, o dabar aš nesu atsakinga, nes netikiu.
Mėnulis
O Mėnulyje nėra mokyklų ir Mėnulyje nevyksta karas,
O Mėnuly – daug valgyklų, kur nemokamos bandelės.
O Mėnulyje gyvena elniai, jų nenumuša mašinos,
Kai jie žiūri šitaip švelniai, net vaikams nėra anginos.
O Mėnulyje nešlampa kojos ir Mėnulyje nemiršta tėčiai,
Ten kiekvienas pats sau Nojus, ten visai nereikia skėčių.
O Mėnulyje yra drakonų, juos paglostyti gali,
Bet kodėl, kodėl gi, broli, tas Mėnulis taip toli?
– O kas tas Mėnulis?
– Galima pasakyti, kad tas Mėnulis – kažkoks alternatyvus rojus. Dainos žodžiai buvo sukurti labai seniai, ir aš vis negalėjau surasti melodijos, o paskui pavyko. (Naktį žiūrint į Mėnulį?) Ne, dieną…
Apie meilę
– Nejutau meilės kančių. Nieko niekada dar nemylėjau ir… neturėjau problemų. Nors manau, kad įsimylėti faina. Aišku, turiu draugų, mes kartu vaikštom, bendraujam, bet… Nežinau, gal mane supa protingi žmonės, kurie nėra tokie jau…
(Ėėė, ir protingi įsimyli!) Jo, bet man atrodo, kad protingi įsimyli vėliau ir rimčiau, o ne trylikos… Aš, kadangi labai analizuoju jausmus, o meilė, kiek supratau iš visos literatūros, yra toks stiprus jausmas, jog išvis šakės, negaliu sakyti, kad, jei man kažkas patinka, jau myliu, ir viskas.
– Bet bernų turėjai?
– Turėjau. (Be meilės? Tave jų pinigai domino?) Cha cha cha. Turėjau, nes jie man patiko. (Mokykloje?) Ne, abu buvo ne iš Visagino. (Vietinius vaikinus ignoruoji!) Kad, man atrodo, yra atvirkščiai… Tą prasme, ignoravimas abipusis…
Apie įvaizdį
– Rengiuosi dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ir mano mama siuvėja. (O kodėl kojų nagai šviesiai mėlyni?) Nes man taip patinka. Nagai negražūs, nėra ilgi, forma nekokia ir… taip gražiau. (Kokiai subkultūrai save priskirtum?)Kažkada man labai patiko hipiai. Tada buvau keturiolikos, penkiolikos. Vis panaudoju “hipiškų” detalių piešiniuose, aprangoje. Bet manau, kad dabar hipių nėra.
Ir kam to reikia – jie jau buvo, pasibaigė, ir galime tuo tik žavėtis. Kai buvau keturiolikos, turėjau trumpesnius plaukus, rengdavausi kitaip ir buvau panaši į berniuką. Kaip tik manęs gatvėje nevadino – ir beždžionė, ir kempinė, liūtas. Būdavo, prieina ir klausia: “Tu berniukas ar mergaitė?” Tada ir pati norėjau būti berniuku, nes maniau, kad geriau gimti vyru. Dabar taip nebemanau…
– Nesi vegetarė?
– Mėsą valgyti verčia mama, nes sako, kad be jos nudvėsiu. Turiu sveikatos problemų, tai reikia. Tačiau mėsos nemėgstu. Ne dėl to, kad gyvūnų gaila. Tiesiog nepatinka. Todėl valgau labai retai, kai mama priverčia, o kai gyvensiu viena – nevalgysiu.
Apie koncertus
– Šiais metais jų buvo nemažai. Man patinka groti. Muzika žmones paveikia labiau negu vaizduojamasis menas, nes ji laukinė, gaivališka. Net smegenų nepaliečia – veikia tiesiai! Kiekvienas žmogus ją gali suprasti, todėl galiu pasakyti, kad koncertuoti geriau negu piešti.
– Kokį keisčiausią komplimentą teko išgirsti?
– “Alina, tu – dievas!” Man buvo labai juokinga. (Sakai: “Tai manęs nėra?”) Jo, cha cha cha. Anksčiau pagirta džiaugiausi, o dabar komplimentai nebedžiugina – pagyrų daug ir jos pradeda slėgti. Užkrauna atsakomybę.
– O nuotykių koncertuose buvo?
– Na… Oi, nežinau, ar gerai tai pasakoti – jei tetos visokios skaitys… Atsitiko toks labai liūdnas įvykis. Buvo aštuonioliktas draugės gimtadienis, o iš gėrimų – tik pigi degtinė. Šiaip aš jos negeriu, bet tada… Na, o kitą dieną koncertas. Ir man taip bloga… Teko važiuoti. Visą kelią vėmiau ir per koncerto pertrauką… (Geras buvo koncertas…) Labai skausmingai ten dainavau, bet man atrodo, kad koncertas buvo geras. Nuo to laiko negeriu degtinės ir šiaip stiprių gėrimų.
– Kiek per mėnesį išleidi pinigų?
– Kaip kada. Būna, mama duoda du litus, o pasitaiko, kad už koncertą gaunu – kiek yra, tiek ir išleidžiu. Nemoku derėtis, tad dažnai groju nemokamai. Kartais sumoka, bet nedaug.
Iš serijos “Baisusis košmaras”
– Kokių nors baisių dalykų mano gyvenime nebuvo… Nors ne, buvo vienas… Rudenį… Mes su bernu (draugu) varėm į Londoną pas jo draugus pasitūsinti. Tėčiui pasakiau, kad važiuoju į Vilnių, nes nebūtų išleidęs. Na, nuvykom, pabuvom, viskas fainai. Paskui draugas turėjo skristi į Miuncheną, o aš iš Londono grįžti viena. Keltis reikėjo labai anksti, kokią ketvirtą, nes skrydis iš ryto. Nusistačiau mobiliojo žadintuvą, tačiau jis nesuskambėjo. Pabundu aštuntą ryto ir… šakės – jau tikrai nespėsiu.
Žmonės, pas kuriuos apsistojome, turi eiti į darbą, padėti niekuo negali, aš visiškai nepažįstu Londono, pinigų neturiu, bilieto atgal nebepriims, naują pirkti kainuos žiauriai daug, tiek net pasiskolinti negaliu, likti negaliu irgi – reikia į mokyklą, mobiliojo sąskaita baigėsi… Žodžiu… Na, tie draugai davė šiek tiek pinigėlių ir sako: “Važiuok į autobusų stotį…” O man, bliamba, taip baisu!
Gerai – nuvažiavau į stotį, klausiu, ar yra bilietų į Lietuvą. Sako, viskas išpirkta! Ir net po savaitės nebus… Taigi, stoviu „Victoria bus station“ ir nežinau ką daryt! Net paskambinti nėra kam – visiškos šakės! Taip pastovėjau, pastovėjau, apėmė neviltis ir pradėjau vaikštinėti. Žiūriu, kažkoks lenkiškas bilietų pardavimo biuras. Na, galvoju, Lenkija arti Lietuvos, paklausiu. Važiavo į Suvalkus. Ai, galvoju, arti sienos – toliau nutranzuosiu.
Bilietas ne tiek daug kainavo ir išvažiavau. O tuo metu tėvai baisiai parinosi, draugas – irgi. Dvi paras dardėjau tuo autiku. Iki Suvalkų atvažiavau nieko nevalgiusi. Bet pasitaikė viena moteris, kuri dirbo kelionių agentūroje.
Ji man nupirko bilietą iki Vilniaus, iškeitė mano kelis svarus, tada nuėjau į “McDonald’s”, nusipirkau mėsainį, ir buvo taip gera! Viskas – nuvažiavau iki Vilniaus, persėdau į Visagino autobusą, pramiegojau Visaginą, išlipau kitoje stotelėje, važiavau atgal ir atėjau į mokyklą – bliamba, kaip buvo gerai.
– O ką tėvai?
– Mama dirbo Šveicarijoje, o tėtis… Jie, aišku, su broliu normaliai pasiparino man dingus, bet kai grįžau, taip džiaugėsi, kad net nebarė…
Apie lietuviškumą
– Visagine visi kalba rusiškai, tad mokytis lietuvių kalbos nėra jokio poreikio. Tėvai kalba lenkiškai. O aš nemoku lenkiškai ir save vadinu ruse. Tačiau, kadangi mokausi lietuvių mokykloje, Visagine esu vadinamoji “labusė”. Jie gana niekinančiai žiūri į lietuvius.
O kitur Lietuvoje aš – ne lietuvė. Vėlgi mažuma. Tad negaliu nei su lietuviais susitapatinti, nei su rusais. Problema ne tik kalbos – aš juk ir nevadinu savęs lietuve. Negaliu ir nenoriu. Tad išeina, kad neturiu savo šalies ir tautybės…Eidama gatve nejaučiu, kad į mane kitaip žiūrėtų, bet paskaičius internete komentarus… Net nežinau, kas tiems žmonėms negerai – sėdi ir varo ant visų. Ir mane keikė, kad ruskė… (Na, drąsu lietuviams būtų keikti nelietuvius muzikantus – tektų vyti iš Lietuvos visus: tiek Čekasiną ir “Hiperbolę”, tiek Mamontovą, tiek “Biplanus”…)
Paskutinis klausimas
– O kada albumas?
– Įrašyti seniai siūlė, bet nesutikau, nes nebuvau tikra, ar to reikia, nežinojau kaip, su kuo. Turiu viziją, kaip albumas turėtų atrodyti, norėčiau, kad dainos nebūtų tokios vienodos, reiktų susirasti grojančių žmonių, kurie nebūtų tik profai muzikantai, bet ir mąstytų panašiai. Labai jau sudėtinga viskas…
– Piešiu, nes man patinka pats procesas. Kol pieši, piešinys yra tavo, dar gali ką nors pakeisti, pridurti, o kai užbaigi, jis susvetimėja. Rezultatas ne toks jau įdomus. Bet Visagine buvo viena mano paroda… Ir Vilniuje kažkada M.Mažvydo bibliotekoje kabėjo… Stosiu mokytis į Dailės akademiją. Nes nežinau, ką dar galėčiau veikti… (Esi pardavusi savo paveikslų?) Parduodu tuos, kurie man nebeaktualūs. Jei žmonėms patinka, jei jiems faina, kad kabės ant sienos, tai man smagu. Vis tiek gyvenu su tėvais, pinigų per daug neturim…
