Rūtai – šešiolika. Mergina turi savitą stilių. Tarsi protestuodama ji rengiasi taip, kad išsiskirtų iš minios. Ji ne ta, kuri laiku pareina į namus, gerai mokosi, dėl kurios tėvams neskauda galvos. Rūta anksti pradėjo rūkyti. Jai nesvetima problemiškų paauglių draugija.
Mergina sau gali leisti pirkti viską, ko tik jos širdis geidžia.
Iš pirmo žvilgsnio – turtingų tėvelių išpaikinta dukrelė. Ir tik retkarčiais, trumpomis akimirkomis, gali pastebėti jos liūdną žvilgsnį.
Kai visi sprendžia, ką dovanoti mamai Motinos dienos proga, ji tyli. Patylėjusi lyg tarp kitko sako: “Gal man močiutei irgi ką nors padovanoti?”
Ji gyvena su močiute, nes jos tėvai uždarbiauja svetur. Motina gyvena ir dirba Londone – didžiuliame svajonių mieste, pilname naujų galimybių, įdomių žmonių, bet toli nuo dukros.
Ji – retro drabužių parduotuvės direktorė. Rūta pasidžiaugia, kad mamai sekasi, kad ji nėra tokia kaip daugelis emigrantų, dirba gerai apmokamą darbą. “Ji neketina grįžti į Lietuvą”, – liūdnai, bet išdidžiai sako Rūta. – Aš turiu, kur nuvažiuoti.”
Ji ilgai pasakoja apie Londoną, apie smagų gyvenimą jame, apie mamą, su kuria atsisveikinti visada nesinori. Niekaip negalima suprasti, liūdna jai, kad nėra mamos šalia, ar ne.
Rūtos tėtis irgi jau seniai dirba Vilniuje. Jis informacinių technologijų specialistas. Rūta sako, kad jis pasinėręs į darbą ir jau senokai bendrauja tik savaitgaliais. Ji išmoko gyventi be tėvų, tik su močiute, kurią dar būdama maža įsigudrino apgauti, kai norėdavo ilgai negrįžti namo iš gimtadienių, šiaip vakarėlių.
Mergina nebepamena, kada jos šeima bebuvo susėdusi prie bendro pietų stalo, kada šventė.
Ar norėtų ką nors keisti gyvenime? Rūta tik palinguoja galvą ir tarsteli: “Kaip yra, taip gerai. Toks gyvenimas.” Ir lyg protestuodama išdidžiai sako: “Aš turiu galimybę važiuoti mokytis į Londoną. Bet aš liksiu Lietuvoj. Aš čia gyvensiu. Čia studijuosiu.”
