Tu tikriausiai girdėjai apie Domantą Razauską. Jo kūryba – tai įvairiausių stilių spektras. Nuo noise iki reggio, nuo grupės „Doors” akordų iki „Akvarium”.
Kiekvienas jo pasirodymas scenoje – nauja improvizacija, nesumeluotas energijos dalinimas publikai…
Savo gyvenimu, kūryba ir požiūriu į pasaulį su DELFI GATVE dalinosi Domas.
Prisimink savo paauglystę, koks tu buvai? Kaip tuo metu žvelgei į gyvenimą?
Buvau sunkus lengvas vaikas. Sunkus, nes dariau, kas man patiko: neskaičiau privalomos literatūros, nesimokiau matematikos, chemijos ir fizikos.
Visą paauglystę domėjausi daile, piešiau, kažką rašiau (eilėmis to pavadinti neapsiverčia liežuvis). Buvau žiauriai skirtingas.
Nuo 11 – 12 metų pradėjau dramos studiją, kokius 8 metus ją ir „atvariau”. Tai man daug labiau patiko nei mokykla. Ją pabaigęs labai džiaugiausi, nes atvirai tariant – nemėgau. Tu sėdi ir jauti, jog gauni programines eilutes, sąrašiukus, kurie tau visiškai neįdomūs. Tau “kala” į galvą, jog tai pravers. Bet man nepraverčia, man nereikia traukti kvadratinių šaknų, jeigu prireikia, aš naudojuosi skaičiuotuvu.
Manyje jungėsi du pradai… Vienas „a la” meninis. Kai paauglys buvau, stengiausi tai nuslėpti, nes “ne lygis”, o kitas – pankiškasis, “einantis prieš sistemą”.
Viena vertus buvau maištininkas (ne agresyviąja prasme). Bjaurėjausi neišprusimu, nesugebėjimu bendrauti su žmonėmis, nepakantumu, padlaižiavimais ir t.t.
Save atrasdavau tik už mokyklos ribų. Tam, kad išlaisvintum smegenis ir suvoktum, jog gyvenime diplomai, pažymių knygelės, dėstytojų pamokslavimai yra nieko verti, matyt, turi kažkiek “pankuoti”.
Kaip ir daugelis maištaujančių moksleivių, ignoruodavai mokyklą?
Aš lakstydavau iš pamokų… ir labai įtemptai, rūkydavau ir t.t. Bet niekad nebuvo, jog mane mestų iš mokyklos. Jie suvokė, jei išmes, jie nebegalės sakyti, jog pas juos mokosi grojantis žmogus. Aš tuo naudojausi.
Gal 9 klasėje laimėjau Vilniaus šauniausio moksleivio konkursą ir supratau, jog galėsiu ir tuo naudotis. Man mokykla – laikas, kurį reikėjo atbūt, kad galėčiau pasakyt: „Va, baigiau. Ačiū. Viso gero. Likite sveiki.”
Kaip muzika atėjo į tavo pasaulį, nuo ko viskas prasidėjo?
Mano tėvas grojo, ir dabar groja. Jaunystėje jis turėjo labai juokingą grupę „Ramapedas”. Būgnus mušė poetas Aidas Marčėnas, Saulius Pečiulis ir tėvas grojo gitara.
Šeimą nuolatos supo menininkų ratas. Ir aš supratau, jog man irgi reikia būti menininku. Aš paprašiau dėdės gitaros, užrašė 5 akordus. Dieną naktį ardavau, nuo ryto iki vakaro,džyn, džyn kažką…
Jau per kokias 3 dienas galėjau lengvai keliais stiliais sugroti „Svajoklį” – tai man buvo pasiekimas. Buvo laikas, jog ėmėm klausytis „Anties”, „Foje”, „Kardiofono”, V. Kernagio, dainuojamosios poezijos. Tada supratau, nėr čia ko – galiu ir pats parašyti dainą. Dabar, jei ją pagročiau, iš gėdos numirčiau. Jos nėra baisios, tiesiog banalios iki begalybės.
Pajutau potraukį rašyti eiles. Tu sėdi ir jauti gimstant kažkokį kūdikį, kūrinys auga…tada nepaleidi jo, groji, kol atsibosta. Ir lauki naujo.
Kai gimiau, kambary, į kurį mane atnešė, jau skambėjo J.Lennonas, „Pink Floyd”, „Led Zeppelin”, „Antis” ir begalės kitų. Matyt, tai mane formavo pasąmoningai…
Dabartinė muzika Lietuvoje – tai daugiausia prekyba ir verslas. Kaip tu manai, kokia ji turi būti, kad sužavėtų klausytoją?
Mane siutina dabartinė komercija. Visi mintyse supranta, koks tai yra š…, kad tai be vertės. Turiu omeny visą popkultūrą: realybės šou, vienadienes žvaigždes su slapyvardžiais, kurių kūriniai tragiškai išversti. Ten nėra meno. Niekada nebuvo, nėra ir nebus – tai pinigai, viskas.
Dėl to jaunimas dabar “anšlagais” plūsta į dainuojamosios poezijos koncertus, jiems nėra, kur dėtis. Normaliam žmogui yra poreikis dvasiškai tobulėti. Jaunimas eina ten, kur gali pasisemti nuoširdumo, muzikinės kokybės.
Ar sudėtinga tarp visų „produktų” parodyti tai, kas iš tikrųjų vertinga?
Iš vienos pusės ne, iš kitos taip. Ne, nes salės perpildytos, susirenka galybė žmonių, jautiesi vis geriau dainuodamas.
Nėra išgąsčio:„ Ar aš čia pataikiau?”.
O sunku, nes žmonės iš televizijų, radijų, didžiųjų konkursų yra atsitvėrę sienom. Neseniai koncertavau Utenoj, kur dar buvo kelios hip – hopo grupės. Kiti vokalistai ir aš „ne į temą”.
Po 3 “gabalų” supratau, jog pats savęs negirdžiu per šurmulį, kad visiems nusispjaut. Reikėjo „chebrą” išjudint. Ir pradėjau groti greitus aštrius gabalus, grot ir rėkti: „Klausykit, kas yra…”.
Ir sukluso netgi skustas su kepurėle “bičiukas”. Jie nežinojo, kas aš esu, ir tada pamatė, jog gali tarp jų būti ir vienas „bičas” su gitara. Skustas nedrąsiai suriko: „pakartot”!
Kai sugroji kažkokią dainą nuoširdžiai, nesumelavęs nei akimirką, klausytojai priima tai kaip didžiausią pagarbą.
Kai lipi ant scenos, paimi į rankas gitarą, kokį jaunimą matai prieš save?
Nuostabų. Man atrodo, kad ta publika, kuri vaikšto į mūsų koncertus (duok dieve, jos būtų daugiau) yra nuostabūs žmonės. Džiaugiuosi, kad yra žmonės, kurie auga, kaip pats manai, klausydamiesi ne patį blogiausią variantą iš viso to, ką jie turi galimybę klausytis.
