Tinklaraštis, kurį seka beveik 40 tūkstančių žmonių bei už jo pasislėpusi mergina Mahilos slapyvardžiu jau daugiau negu 14 metų intriguoja skaitytojus. Apie viską, pradedant ironišku požiūriu į politines aktualijas, baigiant muzikos ir filmų apžvalgomis, kalbanti mergina, šįkart atsiskleidė iš dar vienos pusės – „Skrendu.lt“ podkaste „Kelionės ir žmonės“ papasakojo, kaip jai sekasi ieškoti savęs ir tobulėti, keliaujant po pasaulį.
Nori būti pastebėta, bet neatpažinta
Mergina sako, kad niekam nerodyti savo veido bei likti neatpažinta nusprendė dėl kelių priežasčių. Pirmoji – nenoras tapti atpažįstama gatvėje, kadangi tai, kaip sako ji pati „gali šiek tiek apsunkinti žmogaus gyvenimą“. Antroji – noras, kad visas dėmesys būtų skiriamas turiniui, netapatinant jo su autorės išvaizda. „Žmonių, kurie save fotografuoja ir tomis nuotraukomis dalinasi yra tikrai nemažai, todėl manau, kad veido slėpimas yra mano išskirtinumas“, – apie savo sprendimą pasakoja Mahila.
Laikas, kai gali daryti bet ką
Kelionės merginos gyvenime atsirado gana seniai. Be įprastų atostogų jai teko keliuose Europos miestuose – Vienoje, Berlyne bei Hiutenfelde – praleisti po kelis mėnesius, tačiau kaip vieną įsimintiniausių gyvenimo nuotykių ji prisimena septynis mėnesius, praleistus Kanadoje. „Viena iš priežasčių, kodėl ten vykau, buvo noras patobulinti anglų kalbos žinias, o taip pat, tuo metu buvau ką tik pabaigusi universitetą ir vos pradėjusi dirbti. Supratau, kad, kol neturiu šeimos ar kažkokių kitų įsipareigojimų, būtent dabar yra laikas, kai galiu daryti bet ką“, – kaip atsidūrė už Atlanto pasakoja Mahila.
Tik nuvykusi suvokė, koks didelis ir sunkiai įveikiamas atstumas skyrė nuo namų
Rugsėjį atvykusi ir naują gyvenimą iš pagrindų bandžiusi kurti mergina lapkričio pabaigoje savo tinklaraštyje jau dalinosi kiek liūdnesne žinute: „Man atrodo, viskas, galiu sakyti, kad Kanados mano organizmas nepriima, nors tu ką.“ Mahila pasakoja, kad, nors darbas kosmetikos bei drabužių parduotuvėse jai labai patiko, priežasčių, kodėl norėjo grįžti namo anksčiau laiko (kuomet vizą ji turėjo metams), gali išvardinti ne vieną: „Anksčiau buvo tekę paklajoti po pasaulį, galvojau, kad be problemų galiu susitvarkyti gyvendama viena užsienyje, bet neįvertinau to, koks didelis atstumas skiria Kanadą, o ypač Edmontoną – miestą, kuriame gyvenau, ir Lietuvą.“ Mergina pasakoja, kad kai gyveno Berlyne, ją nuolat aplankydavo draugai, o ir pati galėjo nesudėtingai grįžti į Lietuvą, pavyzdžiui, švenčių proga. „Suvokusi tą atotrūkio faktą, pradėjau galvoti, kas atsitiktų, jei susirgčiau ar man nutiktų kas nors blogo, kiek daug sunkumų tai sukeltų mano tėvams. O taip pat, tas suvokimas, kad tu čia atvykai visiškai vienas ir bandai kurtis naują gyvenimą, negaudamas stipendijos, kaip tai buvo Erasmus programos atveju, bei neturėdamas atgalinio bilieto, ilgainiui gali pradėti slėgti“, – jau įsikūrus užgimusias baimes prisimena pašnekovė.
Kaip susirasti draugų
Tinklaraštininkė pasakoja, kad ji, kaip ir dažnas žmogus, pradėjęs naują gyvenimą užsienyje, susidūrė su iššūkiu susirasti draugų, susikurti naują socialinį ratą. „Tai buvo pakankamai sudėtinga, nes, pavyzdžiui, darbe kolegoms tu esi tik dar vienas pažįstamas, o jie tau yra vieninteliai žmonės, su kuriais bendrauji“, – prisimena mergina ir pasidalina jai padėjusia gudrybe: „Vienas geras dalykas, kurį rekomenduoju visiems – tai couch surfing bendruomenė. Nors pirminis šios paslaugos tikslas yra galimybė gauti nemokamą nakvynę, bet visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose vyksta ir couch surfing bendruomenės susitikimai, kur gali tiesiog susipažinti ir pabendrauti su naujais žmonėmis, dažniausiai, kitais keliautojais, kaip ir tu.“
