Nors sparčiai besikeičiantis šiandieninis pasaulis stipriai pakeitė moterų poziciją visuomenėje, vis dar susiduriame su žmonių vartojamomis frazėmis: „nemoteriška profesija”, „silpnoji lytis”, „tai netinkama moteriai” ir taip toliau.
Radviliškietei Eglei Motiejūnaitei su šiomis frazėmis teko susidurti kone visą gyvenimą. Nuo pat mažumės kovos menais užsiėmusi mergina iš aplinkinių nuolat susilaukdavo kandžių replikų, jog renkasi mergaitei netinkamą sporto šaką. Vis dėlto keliauti pirmyn nepaisant primestų standartų merginą skatino artimiausių žmonių palaikymas ir vidinė kovingumo dvasia, kuri Eglę atvedė į „Geležinio vilko“ brigados „Algirdo“ batalioną Rukloje.
Tarnaudama kariuomenėje Eglė kasdien tampa stipresne tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jos nė kiek negąsdina minutės tikslumu sudėliota dienotvarkė ar intensyvios treniruotės, reikalaujančios daug jėgų. Puikų „power woman“ pavyzdį atitinkanti mergina „Panelei“ papasakojo apie savo kasdienybę kariuomenėje ir atskleidė, kodėl kariuomenė jaunai merginai gali suteikti naudingų patirčių visam likusiam gyvenimui.
Pradėkime nuo to, jog pati savanoriškai pasirinkai pradinę privalomą karo tarnybą. Kokie buvo šio pasirinkimo motyvai, galbūt jau vaikystėje žinojai, jog norėtum sieti ateitį su krašto apsauga?
Iš dalies taip. Nuo pat vaikystės traukė kovų menai, buvau disciplinuota, negalėdavau įsivaizduoti dienos be sporto. 12-oje klasėje planavau stoti į karo akademiją, ruošiausi išlaikyti normatyvus maksimaliems rezultatams, tačiau dėl tam tikrų tuometinių visuomeninių normų apie moteris kariuomenėje save pristabdžiau. Pasirinkau socialinės politikos studijas Vilniaus universitete. Baigusi studijas supratau, kad tai tikrai nėra sritis, su kuria galėčiau sieti visą gyvenimą. Nusprendžiau išvykti į Ameriką padirbėti tam, kad viską apmąstyčiau bei atrasčiau save iš naujo. Atsiribojusi nuo įprastos aplinkos, apmąsčiau, kad jeigu noriu būti laiminga, privalau būti savimi, nepaisant kitų nuomonės. Tuo labiau, jog kas kartą klausydama aplinkinių ar draugų, dirbančių kariuomenėje, pasakojimus, visada norėdavau būti jų vietoje ir viską išbandyti pati. Grįžusi iš Amerikos nedelsiau, po savaitės nuvykau į prievolės centrą ir užsirašiau devynių mėnesių savanoriškai tarnybai, pasižiūrėti, kas tai yra per sistema ir ar tikrai ji man skirta.
Kokios buvo tavo artimųjų (tėvų, giminaičių draugų ir t.t.) reakcijos į tavo pasirinkimą?
Pritarimas ir palaikymas buvo šimtaprocentinis. Šeimai ir draugams išgirdus mano planus, staigmenos nebuvo, nes tie, kurie mane pažįsta, supranta, kad kariuomenė man tinkama vieta.
Papasakok, kaip sekėsi pradėti karo tarnybą: su kokiais sunkumais teko susidurti, o gal priešingai, viskas vyko sklandžiai?
Per pradžios kariuomenėje laikotarpį nepatyriau jokių sunkumų. Labai greitai adaptavausi prie sistemos, bet neslėpsiu, pirmą dieną ištiko šokas atvykus į necivilizuotą aplinką. Mane pasitiko ginkluoti, uniformuoti žmonės, tai buvo neįprasta. Kiek vėliau teko susitaikyti ir su struktūrizuota sistema, kai viskas sudėliota minučių, net sekundžių tikslumu.
Skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip atrodo eilinė tavo diena „Geležinio vilko“ brigados „Algirdo“ batalione Rukloje.
Eilinė mano diena prasideda vado komanda: „Kuopa, kelt!”. Tuomet seka rytinė mankšta. Na, o tada pagal dienotvarkę – paskaitos arba pratybos. Po jų kartu su kitais brigados nariais einame sportuoti. Sporto pratimai bei treniruotės mums rengiamos pagal specialius planus, kurie yra orientuoti į ištvermės stiprinimą. Tarnybos pradžioje kartais tekdavo ir atsispaudimus už bausmes atlikti, kadangi naujos informacijos buvo labai daug. Per išsiblaškymą ar užmaršumą padarydavai kokią klaidelę, o vėliau tekdavo ir atsakyti už tai, juk visi žinome, kad tvarka kariuomenėje privalo būti ideali. Pamenu, netinkamu laiku pasinaudojus telefonu, savaitę visur (net ir duše!) turėjau su savimi nešiotis plytą. Net ir dabar šypsena kyla prisiminus…
Pasportavę pavakarieniaujame, o po vakarienės prasideda saviruoša bei laisvas laikas. Kalbant apie kitas tarnyboje atliekamas veiklas, tai visuomet paminime Lietuvai svarbias šventes bei datas, vyksta įvairūs koncertai, susitikimai su aukšto laipsnio vadais. Tiesa, karantino metu papildomos veiklos buvo apribotos.
Kiek tavo aplinkoje, atliekant karo tarnybą, yra moterų ir kiek – vyrų?
Brigadoje esame tik trys merginos. Na, o kiek jų yra profesinėje karo tarnyboje – negaliu tiksliai pasakyti, bet jų tikrai yra kelios dešimtys, o vyrų, kaip įprastai – dauguma.
Kadangi esi mergina, ar tarnaudama kariuomenėje nesulauki palengvinimo, tau nėra daromos išimtys?
Mums, moteriškosios lyties atstovėms, nėra suteikiamos jokios išlygos, o jei ir būtų, joms prieštaraučiau. Manau, kad turime daryti viską, ką daro ir vyrai, išskirtinių nėra, kariuomenėje visi mes lygūs.
Vis daugiau moterų visame pasaulyje pasirenka tarnauti kariuomenėje. Kaip manai, kodėl tai vyksta?
Matoma, kad pačios moters padėtis visuomenėje yra visiškai kitokia nei prieš 20 ar 30 metų. Dabar jos yra drąsios, laisvos, nepriklausomos nuo vyrų ir nebijančios būti stipriomis. Manau, kad galima stebėti augančią moterų integraciją ne tik kariuomenėje, bet ir kitose darbo vietose, kurios, anot visuomenės, yra labiau skirtos vyrams, o ne moterims. Džiugu, jog valstybė skatina bei prisideda prie lyčių lygybės įgyvendinimo, o Lietuvos kariuomenė, žvelgiant mano akimis, suteikia visas reikiamas sąlygas tarnauti ir moterims.
Ar netenka atliekant karo tarnybą susidurti su aplinkinių nuomone, jog tai – vyriška veikla ir mergina, moteris turėtų užsiimti moteriškesne veikla?
Tiesą pasakius, visuose savo gyvenimo etapuose susidurdavau su tokiomis aplinkinių replikomis. Nuo mažų dienų užsiėmiau kovos menais ir visada būdavau stipresnė bei ištvermingesnė už didžiąją dalį kartu sportuojančių vaikinų. Manau, kad paskutinėje mokyklos klasėje tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pristabdžiau save eiti karės keliu. Dar norėjau pagyventi tą „mergaitišką“ gyvenimą, nors manyje visą tą laiką gyvavo kovinė dvasia.
Daugeliui iki šiol atrodo, jog kariuomenė ir vyriški darbai – ne moterims. Vis dar gajus stereotipas, kad moterys yra silpnos ir perdėtai emocionalios. Manau, jog moterys turi įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad jos gali atlikti vyriškus darbus, gebėti racionaliai mąstyti ir nesiremti vien tik emocijomis. Šį stereotipą galima sugriauti moterims savyje atradus vidinių jėgų, stiprinant save ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.
Kaip tarnaudama karo tarnyboje ugdai savo fizinę ištvermę?
Ištvermę ugdau treniruodamasi kariuomenėje, tačiau laisvu metu papildomai pasportuoju. Pratybų kariuomenėje metu stengiuosi atiduoti visas savo jėgas, o vėliau tai ir atsispindi rezultatuose.
Ar atliekant karinę tarnybą įmanoma susirasti draugų, draugių, galbūt net visam gyvenimui?
Be abejonės, kariuomenėje draugų įmanoma susirasti. Visi esame kaip vienas kumštis, esame stipri komanda, kuri rūpinasi bei palaiko vienas kitą. Natūralu, kad atsiranda stiprus ryšys, kuris gali išlikti visam gyvenimui.
Kokiomis vidinėmis savybėmis turėtų pasižymėti mergina, norinti atlikti karinę tarnybą?
Aš manau, kad vidinės savybės nėra svarbiausias faktorius, nes nusprendęs atlikti karinę tarnybą gali kardinaliai pasikeisti, ypatingai jeigu esi jaunas žmogus, vis dar beieškantis savęs. Nors, žinoma, tokios savybės kaip ryžtas, kovingumas, užsispyrimas bei meilė Tėvynei nepakenks.
Kaip manai, ar sprendimas atlikti karinę tarnybą gali pagelbėti, jei merginai realiame gyvenime stinga pasitikėjimo, vidinės stiprybės? Galbūt atlikusi karinę tarnybą ji jausis sustiprėjusi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai?
Tikrai taip. Kariuomenė keičia ir visada į gerąją pusę, tik pats to turi norėti ir pasiryžti ne kartą perlipti per save bei susidraugauti su savo baimėmis. Fizinė, taip pat ir psichologinė stiprybė įgyjama su profesionalių vadų pagalba.
Kaip atrodo tavo laisvalaikis po dienos Rukloje, kokie yra tavo hobiai?
Laisvalaikiu dažniausiai sportuoju, skaitau filosofinius, psichologinius skaitinius, taip pat domiuosi kūno stiprinimu bei dvasiniu tobulėjimu. Be abejonės, didelė laisvalaikio dalis tenka artimiesiems, draugams bei aktyviai veiklai su jais.
Yra teigiama, kad šauktinio kasdienybė gali būti ne tik puiki patirtis, bet ir karjeros pradžia. Ar sieji savo ateitį su veikla kariuomenėje?
Jau pirmąją savaitę čia atėjusi supratau, kad ši vieta yra man, tad tikrai planuoju pasilikti, tik dar nenusprendžiau, kuria konkrečiai kryptimi pasukti ir tęsti savo, kaip karės, kelią.
Koks tau yra pats geriausias pojūtis tarnaujant kariuomenėje, kuo džiaugiesi labiausiai?
Pats geriausias pojūtis tarnaujant kariuomenėje yra jaustis savimi. Džiaugiuosi, jog čia turiu galimybę save realizuoti kaip asmenybę ir užtikrintai galiu teigti, kad kariuomenė yra ta sritis, kurioje noriu visą save atiduoti ir paaukoti Tėvynei, jos labui.
