Mokymasis turi teikti džiaugsmą, o tam itin svarbus mokytojo vaidmuo – įsitikinusi antrus metus istorijos mokytoja vienoje Alytaus mokykloje dirbanti Rūta Brazlauskaitė. Mokytojos darbą Rūta apibūdina kaip linksmuosius kalnelius, kuriuose netrūksta ir pakilimų, ir nusileidimų, tačiau kiekviena nauja įkalnė ar netikėtas posūkis suteikia vertingų patirčių. Per „Renkuosi mokyti!“ programą mokytojos duonos paragavusi mergina sako, kad profesinis apetitas vis labiau auga, o savo pastangomis jauna mokytoja pirmiausiai nori skatinti atvirumu ir bendravimu grįstą ugdymo procesą ir taip padėti pakeisti vaikų požiūrį į mokymąsi.
Pasekė buvusios istorijos mokytojos pėdomis
Iš Akmenės rajono, Ventos kilusi mergina pasakoja, kad darbas su vaikais ir istorija dar nuo mokyklos laikų buvo dvi jai ypač artimos sritys, kurios natūraliai apjungiamos istorijos mokytojos darbe. Dėl to atsiradus galimybei ji pamėgino laimę „Renkuosi mokyti!“ programoje, kuri siekia pritraukti į švietimo sistemą teigiamų pokyčių įnešti galinčių specialistų.
„Tiesą sakant, apie programą sužinojau dar studijuodama trečiame Vilniaus universiteto istorijos bakalauro kurse, kuomet dalyvauti joje dar negalėjau. Tačiau tuomet iš karto nusistačiau priminimą telefone, kad kitais metais nepraleisčiau šios galimybės. Ryžtis tokiam žingsniui mane taip pat įkvėpė mano pačios istorijos mokytoja Ventos gimnazijoje. Ši mokytoja man iki šiol išlieka sektinu pavyzdžiu, kuris padeda siekti sau pačiai mokytojavimo srityje keliamų tikslų“, – sako R. Brazlauskaitė.
Ugdymą siekia grįsti bendravimu
O jie pirmiausiai yra susiję su siekiu mokyklose pakeisti požiūrį į mokymąsi ir bendravimą. Būtent jis, Rūtos įsitikinimu, yra pagrindinis raktas ugdant brandžias, savimi pasitikinčias ir kūrybingas asmenybes.
„Pažangių mokymosi priemonių, vadovėlių ir patraukliai pateikiamos informacijos šiandien yra apstu, tačiau vien tai negali užtikrinti kokybiško mokymosi ir visapusiško vaikų ugdymo. Tam, mano manymu, mokyklose svarbu kurti tokią mokymosi terpę, kurioje vaikai galėtų jaustis laimingi, atsiskleisti ir išryškinti savo gabumus, netgi nebūtinai susijusius su vienu ar kitu mokymosi dalyku. Mokytojų uždavinys tokiu atveju yra pastebėti kiekvieną vaiką, leisti jam patikėti savo sėkme ir galimybėmis, įkvėpti. O tam reikia mokėti prie vaikų prieiti, užmegzti su jais ryšį, diskutuoti, bendrauti kaip su asmenybėmis“, – sako R. Brazlauskaitė.
Mokytojo vaidmuo – paskatinti ir padėti
Anot jos, toks požiūris dažnai yra neįprastas ir patiems vaikams. Moksleiviai dar neretai nustemba, kai jų paklausiama, kaip jie jaučiasi, ką mąsto, kuo gyvena. Rūtos teigimu, jai pačiai yra tekę susidurti su vaikų nuostaba ir paatviravimais, kad jų dar niekas iki tol mokykloje nėra paklausęs, kaip jie jaučiasi. Tačiau, jaunos mokytojos manymu, tai yra labai svarbu ir padeda kurti artimesnį ryšį su vaikais, užtikrinti palaikančią mokymosi aplinką, o tuo pačiu leidžia mokiniams pasiekti geresnių mokymosi rezultatų ir paprasčiausiai mokykloje jaustis geriau.
„To siekiant turi keistis ir paties mokytojo vaidmuo. Mokytojas, mano manymu, turėtų būti mokinių pagalbininkas ar kuratorius, padedantis moksleiviams patiems atrasti, pažinti, spręsti problemas ir puoselėti savo stipriąsias savybes. Šiuolaikinis mokytojas negali būti tik žmogus, kuris „ištransliuoja“ mokiniams dėstomo dalyko informaciją. Manau, kad tokių mokytojų lieka vis mažiau, o bent jau dauguma tų, su kuriais man tenka bendrauti, domisi šiuolaikinėmis ugdymo metodikomis ir stengiasi jas taikyti savo praktikoje. Tiesa, tai ne visuomet yra lengva“, – pastebi R. Brazlauskaitė.
Sunkumai noro mokyti neatėmė
Tuo, kad mokytojos darbas neapsieina be sunkumų ir didesnių ar mažesnių iššūkių, Rūta galėjo įsitikinti jau pirmaisiais mokytojavimo metais. Mergina prisipažįsta iš pradžių maniusi, kad pirmųjų mokslo metų neužbaigs, tačiau galiausiai įvyko lūžis, kuomet pradėjo ryškėti įdėto darbo ir pastangų rezultatai, o motyvacija mokyti toliau tik augo.
„Pirmieji metai buvo išties sudėtingi. Darbo krūviai dideli, o pasiruošimas pamokoms, mokymo turinio rengimas reikalauja daug pastangų ir laiko. Taip pat teko išmokti suvaldyti klasę, kas iš pradžių tikrai nebuvo lengva. Nesu iš tų griežtųjų mokytojų, kuri vien rūstesniu žvilgsniu gebėtų nuraminti įsiaudrinusią klasę. Labiau mėgstu remtis abipusio pasitikėjimo kūrimu, argumentais, bendravimu su vaikais kaip sau lygiais. Šis metodas didžiąją dalimi pasiteisino ir leido susidraugauti su moksleiviais. Manau, kad mokytojas savo darbą atlieka puikiai tuomet, kai vaikai į pamokas įsitraukia ne todėl, kad kažko baiminasi, o dėl to, kad jiems tai įdomu ir teikia džiaugsmo. Būtent to siekiu dirbdama su mokiniais“, – sako R. Brazlauskaitė.
Naujas iššūkis – pandemija
Rūtos manymu, norint to pasiekti kiekvienam mokytojui yra labai svarbu kantrybė, ryžtingumas, atvirumas, o taip pat ir organizaciniai gebėjimai, leidžiantys aiškiai susidėlioti darbus, susiplanuoti laiką ir tinkamai pasiruošti pamokoms. Be to, penktokus, šeštokus, devintokus, dešimtokus ir dvyliktokus mokančios bei auklėtinių klasę turinčios mokytojos teigimu, labai svarbus ir bendravimas tarp pačių mokytojų, keitimasis gerosiomis praktikomis, bendrų planų ruošimas ir įgyvendinimas.
„Deja, bet šias pastangas šiuo metu apsunkina pagalius į ratus daugeliui kaišanti pandemija, apribojusi gyvo bendravimo galimybes tiek tarp mokytojų ir mokinių, tiek tarp mokyklos darbuotojų ir platesnės ugdymo bendruomenės. Man, taip vertinančiai ir itin didelį dėmesį skiriančiai bendravimui bei ryšių puoselėjimui, nuotolinis mokymas yra tikrai nemenkas iššūkis. Tačiau stengiamės nenuleisti rankų ir kuo geriau išnaudoti tas bendravimo bei mokymosi priemones, kurias turime“, – sako R. Brazlauskaitė.
Ragina pakurstyti vidinę pedagogo liepsnelę
Rūta pasakoja, kad per beveik dvejus metus „Renkuosi mokyti!“ programoje prie iššūkių ji jau priprato, o dėl jų mokytojos darbas tampa tik dar įdomesnis. Ir nors planuoti toli į ateitį mergina paprastai nėra linkusi, šiandien ji sako jaučianti, kad vidinė ugnelė, kuri paskatino išmėginti darbą ugdymo srityje, neblėsta. Priešingai – Rūta sako turinti vis naujų idėjų, kurias nori išmėginti dirbdama su mokiniais, ir tokiu būdu prisidėti prie kokybiško, kūrybiškas asmenybes ugdančio švietimo proceso.
„Visus, kurie taip pat jaučia tą viduje rusenančią, o gal ir pakankamai stipriai liepsnojančią ugnelę, raginčiau nebijoti ir ryžtis išbandyti mokytojo profesiją. Mažų mažiausiai įgysite naujos patirties, o galbūt atrasite tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą ir prisidėsite prie prasmingų pokyčių švietimo srityje“, – apie mokytojo profesiją svarstančius drąsina R. Brazlauskaitė.
Galvojantiems apie mokytojavimo kelio švietimo srityje pradžią, kaip ir Rūtai, gali tapti „Renkuosi mokyti!“ programos dalyvio anketos užpildymas. Tai padaryti visi norintys gali interneto svetainėje www.renkuosimokyti.lt.
Apie programą „Renkuosi mokyti!“
Programa „Renkuosi mokyti!“ buria švietimo bendruomenę – programos dalyvius ir alumnus, mokytojus, mokyklas – ir siekia į Lietuvos švietimą atnešti pozityvius pokyčius. Siekdama pokyčių, programa pritraukia motyvuotus, į pagalbą kitam orientuotus dalyvius, kurie mokyklose dirba dvejus metus. Baigus programą, apie 70 proc. dalyvių lieka švietimo lauke ir tęsia darbą, kaip mokytojai, mokyklų vadovai, akademinės bendruomenės ar švietimo politikos nariai. Prie pokyčių prisideda ir šalies mokyklos – kartu su programos dalyviais jos įgyvendina pokyčio projektus.
Programa inicijuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Pokyčius padeda kurti pagrindinis programos partneris „Vilniaus prekybos“ paramos fondas „Dabar“.
