Lygiai prieš savaitę Mantvydas Kriaučiūnas grįžo namo iš savo antros išbandymų kelionės. Pernai numynęs į Prancūziją 2080 km savo dviračiu, šįmet dvidešimtmetis jaunuolis pėsčias iškeliavo iš Vilniaus į Palangą su 25 kg kuprine ant pečių. Kasdien nueidamas 25-40 km, vaikinas keliavo 15 dienų ir surinko 382 km.
„Gyvenant karantino sąlygomis, man labai trūko judesio, gamtos ir naujų potyrių. Vos tik buvo panaikinti judėjimo apribojimai tarp savivaldybių, iškart išsiruošiau į kelionę pėsčiomis iš Vilniaus į Palangą,“ – sakė Mantvydas, – „nutariau eiti pėsčiomis, nes su dviračiu numinti iki pajūrio būtų per menkas iššūkis. O pėsčiomis sunkiau – ir kuprinę reikėjo nešti, ir tai užtruko žymiai ilgiau – net 15 dienų.“
Paklausus, kokių žmonių teko sutikti per tą laikotarpį, vaikinas nedvejodamas atsakė, kad blogų žmonių nesutiko. „Kai užeidavau į atokesnes sodybas paprašyti geriamo vandens, daugelis nustebdavo, kad aš vienas išsiruošiau į tokį ilgą kelią pėsčiomis. Džiaugiuosi, kad visada sulaukdavau palaikymo – viena nepažįstama moteris, sužinojusi mano tikslą, net užsimojo sumokėti už mano maisto produktų krepšelį kaimo parduotuvėje,“- atviravo jaunuolis – „ypač svarbus man buvo mano mamos, ir, žinoma, mano visų draugų ir artimųjų nuolatinis palaikymas.“
Keliaudamas iš sostinės į pajūrį, Mantvydas rinkosi miško takelių maršrutus su šalia esančiais vandens telkiniais, kad rastų tinkamą vietą įsikurti nakvynei, pasigaminti maistą ant laužo, išsimaudyti ir, žinoma, pasigrožėti atbundančia gamta. Teko patirti ir keletą nemalonių akimirkų, kai besiruošdamas vietą nakvynei, kiek tolėliau nuo stovyklavietės paliko besikraunančias saulės baterijas, kurias nugvelbė pro šalį ėję ilgapirščiai. Tai keliautojui sukėlė nepatogumų ir, žinoma, kuriam laikui sugadino nuotaiką. Bet ir dėl šio įvykio jaunuolis nėra linkęs kažką kaltinti: „Priėmiau tai kaip pamoką, kad kitą kartą reikėtų būti atsargesniam.“
Mantvydas neslepia, kad kelionėje buvo ir sunkumų: „Pirmomis dienomis jaučiau didžiulį kojų raumenų skausmą, nauji batai gerokai pritrynė kojas, o ir oro sąlygos nelepino – teko susitaikyti su vėju, lietumi ir sniegu. Visos kelionės metu šiltesnių, saulėtų dienų buvo vos viena kita.
Ar nekilo noras po kelių dienų apsisukti ir grįžti atgal? „Tikrai kilo, bet turiu išsiugdęs savybę, jeigu jau ką nors pradedu, tai turiu padaryti iki galo, kad ir kas be nutiktų. Kartais nėra paprasta būti su savimi, akistatoje su savo mintimis, savo baimėmis, bet eilinį kartą save pasitikrinau, kad galiu įveikti visus sunkumus,“- tikino vaikinas.
Mantvydas savo žygių nesureikšmina: „Manau, kad kiekvienas galėtų tai padaryti, tik gal reikėtų kiek daugiau ryžto ir tikėjimo tuo, ką darai. Nuo pat vaikystės mane lydėjo tokie žygiai, pradedant Lietuvos šaulių sąjungos, baigiant Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamais žygiais ir stovyklomis, kuriose man teko ne tik dalyvauti, bet ir savanoriauti.“
Tuo metu, kai kalbinau Mantvydą, po kelionės buvo praėjusios vos kelios dienos, bet jo galvoje jau sukosi kiti savęs išbandymo iššūkiai – artimiausios vasaros metu nubėgti maratoną. Paklausus, ką patartų tiems, kurie norėtų sekti jo pavyzdžiu, nuo ko reikėtų pradėti, jaunuolis atsakė, kad jokiu būdu į tokius išbandymus nevertėtų nerti stačia galva: „Reikia pradėti nuo mažų dalykų, tarkim, išmokti kiekvieną rytą tvarkingai pasikloti savo lovą. O geriausias būdas įgauti gyvybiškai svarbių įgūdžių – Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamos stovyklos jaunimui ir laukiniai žygiai.“
„Dalyvavimas tokiuose žygiuose ar stovyklose jaunuoliams duoda pažintį ne tik su gamta ir stovyklavimo miške pradmenimis, bet ir ugdo savarankiškus keliautojus, kurie gamtą priima kaip savo namus ir drąsiai juose gyvena. Mantvydo kelionė – puikus pavyzdys. Tai gali padaryti beveik kiekvienas, bet tik maža dalis tą supranta, o dar mažesnė dalis tai padaro. Džiaugiuosi, kad stovyklose užaugę jaunuoliai vėliau jose savanoriauja ar dirba ir patys tampa vadovais, kurie ugdo kitus svarankiškus keliautojus, vieni kitus įkvėpdami, mokydami ir palaikydami,“- sakė LSS prezidentas Simonas Dailidė.
