Naujuosius 2022-uosius žurnalistas ir keliautojas Orijus Gasanovas atšventė Stambule. Grįžęs iškart po Naujųjų ir kelias dienas pailsėjęs išskris į Dubajų. Iš ten jo keliai ves gilyn į Vidurio Aziją, o paskui atgal į Vilnių, kur sausio 28-30 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks tradicinė kelionių paroda ADVENTUR 2022. Pasaulį išmaišęs Orijus yra šios parodos ambasadorius. O tikrą kelionių ambasadorių sunkiai sustabdo netgi keliautojų įpročius pakeitusi pandemija ir karantinas.
Populiarias kelionių laidas televizijoje rengiantis O. Gasanovas teigia, kad ADVENTUR paroda yra nepaprasta galimybė atrasti savas kelionių kryptis, išsiaiškinti pasikeitusias keliavimo sąlygas ir sužinoti kelionių naujienas. Prieš pat kelionę į Turkiją, trumpam į Vilnių iš Tailando grįžęs žurnalistas papasakojo apie pandeminio keliavimo ypatumus ir dar kartą priminė, koks aktualus šiandien yra parodos ADVENTUR šių metų šūkis – „Keliaukime vėl!”
Buvo toks laikas per karantiną, kai daugelis iš mūsų sėdėjo namuose, o tu – keliavai. Kaip tau pavyko?
2020-uosius aš visada prisiminsiu! Tai buvo mano nuolatinės izoliacijos metai. Dvi kelionės per mėnesį ir dvi izoliacijos. Galima sakyti, kad per tuos mėnesius ir nemačiau nieko, kas vyko Lietuvoje, ir nei su vienu draugu nesusitikau. Tik važiuoju daryti naują testą ir vėl skrendu. Net ir tuo metu, kai Lietuvoje atšilo, kai daugelis žmonių išvis pamiršo ar netgi nusispjovė į izoliaciją, sėdėdavau užsidaręs namuose. Labai apsidžiaugiau, kai pavyko vienam pirmųjų pasiskiepyti „Astra Zeneca“ vakcina, tada tik nežinojau, kad antrąją skiepo dozę gausiu labai negreitai… Tai buvo psichologiškai sunkus, keistas laikas. Lengviau tapo, kai gavau antrąjį skiepą. Sergu lėtine bronchine astma ir ta nuolatinė baimė, kad susirgsiu, mane iš tiesų sekino.
Keliaudamas tikrinausi kiekvieną savaitę, testus dariausi reikia nereikia, atsidūręs vis kitoje pasaulio vietoje, nes norėjau žinoti, ar tikrai viruso nepasičiupau. Būdavo savaičių, kai testus atlikdavau po keletą kartų per savaitę. Po 55-ojo pamečiau skaičių ir, prisipažinsiu, tam išleidau nemažai pinigų. Brangiausiai už testą mokėjau Egipte, viešbutyje, prieš skrendant į Dubajų – 260 eurų. Į viešbučio kambarį atvyko gydytojas, pridėjo testą man prie nosies ir viskas – atsakymas neigiamas. Dar vieną keistą patirtį turėjau Anglijoje – turėjau daryti antros, o paskui – ketvirtos dienos testą. Nelabai supratau kodėl taip reikėjo, juo labiau, kad testą turėjau darytis pats.
Graikijos Korfu saloje, atrodė, kad man nosyje tikrai pradūrė skylę. Dar viena keista patirtis laukė Maldyvuose – atsidūriau klinikoje, kuri priminė fabriką. Sunku įsivaizduoti, kaip jie pacientų ir rezultatų nesupainioja – tuo pat metu testuoja keturis ir visiems liepia iškart išeiti. Maldyvuose buvo akimirka, kai atrodė, kad teks karantinuotis – filmavome viešbutyje įstrigusius ir COVID-19 sergančius lietuvius. Beveik dvejus metus man pavyko viruso nepasičiupti.
Ar prisimeni dieną, kai pasaulis prabilo apie pandemijos galimybę? Ar tuo metu jau buvai suplanavęs kelionę, o gal keliavai?
Tuo metu buvau Stambule. Buvo likę gal trys dienos iki to laiko, kai Lietuva užsidarė. Grįžti spėjau, tačiau suplanuota kelionė į Maroką neįvyko. Pamenu, svarsčiau – skristi, ar neskristi? Tuo metu Lietuvoje gal tik vienas atvejis buvo, atrodė, kad taip ir liks, niekas rimtai neprasidės. O paskui keliones stabdė nerimas labiau ne dėl savęs, o dėl kitų – kas bus, jei į Lietuvą virusą parvešiu aš?
Kiek tęsėsi tokia tyla? Ir svarstymas – keliauti, ar ne?
Iki tos akimirkos, kol pasaulyje visiškai užsidarė oro erdvė. Lėktuvai neskraidė ir mes visi sėdėjome namuose. Antrą savaitę po to, kai skrydžiai atsinaujino, išskridau į pirmąją kelionę. Gerai pamenu, kad mano „Instagram“ paskyros peržiūros tada mušė rekordus, o pasakojimai apie karantininę kelionę į Dubrovniką sulaukė apie 90 tūkstančių peržiūrų. Daugeliui buvo netikėta, kaip tokiu metu išvis galima keliauti, o ir man pačiam pirmasis skrydis dėvint kaukę atrodė gana keistas. Ir kaip viskas pasikeitė per beveik dvejus metus! Dabar atrodo keista keliauti be kaukės. Norvegijoje vietos avialinijomis skridau iš vieno miesto į kitą. Lėktuve, kaip įprasta, sėdžiu su kauke. Prie manęs priėjusi stiuardesė pasilenkė ir sako: „Galite kaukę nusiimti, mūsų lėktuve jos nereikia.“
Ar pandemija ir karantinas pakeitė tavo kelionių skaičių? Dabar daug keliauji?
Galiu pasakyti, kad mano kelionės sugrįžo į priešpandeminį lygį, jų gal net šiek tiek padaugėjo. Oro uostai gruodžio mėnesį atrodė lygiai tai pat, kaip 2019-aisiais. Pernai gruodį, pamenu, sėdėjau Frankfurto oro uoste ir laukiau skrydžio į Meksiką, oro uoste veikė tik viena kavinė. Šį gruodį Frankfurtas perpildytas, Stambulo oro uostas – irgi pilnutėlis. Visiškai neatrodo, kad vyko kažkas baisaus. Tik visi su kaukėmis, o įsodinimo į lėktuvą procedūra trunka ilgiau ir būna daugiau neišskrendančių – dažnai matau žmonių, kuriem trūksta dokumentų, testų arba jie nebūna užpildę kokios nors anketos. Man ir pačiam būna neramu – ar tikrai viską apgalvojau, sužiūrėjau pasikeitimus. Nes šalys nuolat keičia tvarką, baisu atvykti dieną, kai taisyklės keičiamos. Rugpjūtį atskrendu į Londoną, man viešbutyje sako – dešimt dienų karantinas. Teko viešbučio darbuotojams aiškinti, kad jų šalyje taisyklės ką tik buvo pakeistos. Noriu pasakyti, kad nereikia bijoti ginčytis, ypač jei tikrai žinote, kad jūsų tiesa.
Orijau, gal gali pasakyti, kur ieškoti patikimos informacijos?
Pirmiausia – mūsų Užsienio reikalų ministerijos interneto puslapyje. Paprastai jame rasite ir datą, kada informacija buvo atnaujinta. Jei tai padaryta daugiau nei prieš dvi savaites – ieškokite kitų informacijos šaltinių.
Ar jauti, kad keliauti dabar yra saugiau, kad higienai skiriama daugiau dėmesio?
Būna ir labai nehigieniškai atrodančių avialinijų! Jei užsikrėtusiųjų skaičius didelis, skrisdamas stengiuosi negerti ir nevalgyti. Visą skrydį sėdžiu su kauke, o kartais – ir su dviem. Storesnę užsidedu apačioje, ant viršaus – vienkartinę, kurią išlipęs iškart išmetu. Visiems sakau: neužsikrėčiau tik todėl, kad griežtai laikiausi gydytojų rekomendacijų – nešiojau kaukes bei nuolat dezinfekavau savo rankas ir netgi daiktus. Kartais sau atrodydavau kaip ligų bijanti bobutė.
Per pandemiją įpratau keliauti su dideliu lagaminu. Jame – visa įmanoma filmavimo technika, dvigubai daugiau vaistų, dvigubai daugiau drabužių, jei netyčia kur įstrigčiau.
Ar buvai įstrigęs?
Aš sėkmingai bėgioju (juokiasi). Sakyčiau, tai – labiau laimingas atsitiktinumas, o ne meistriškumas. Dažnai atvykstu, išvykstu ir nuolat sugebu išvengti izoliacijos. Kai Lietuva skelbdavo, iš kokių šalių grįžus reikia izoliuotis, turėjau tokią sistemą: grįžtu sekmadienį, kad pirmadienį savo ausimis išgirsčiau, kaip pasikeitė tvarka. Įpratau iš anksto nebeplanuoti kelionių – tik keletui savaičių į priekį, ne ilgiau, juk viskas taip greitai keičiasi.
Turbūt daugybė žmonių tavęs paklaustų – kodėl tu tiek daug keliauji? Na, kur tu leki?
Kelionės yra mano darbas. Sau per metus skiriu tik dvi keliones. Prieš dvejus metus kūriau tris kelionių laidas, praėjusiais metais – keturias. Dvi iš jų – apie keliones, dar dvi – apie svetur gyvenančius lietuvius. Gal kažkam ir atrodo, kad norėčiau apkeliauti pasaulį, bet iš tiesų nei krypčių, nei aplankytų šalių neskaičiuoju. Dažnai grįžtu į tas pačias šalis, lankausi tuose pačiuose regionuose.
Žmonės dažnai manęs klausia patarimų, bet aš nesu kelionių influenceris, negyvenu iš to. Savo straipsniuose pasakoju apie aplankytas šalis, tačiau į klausimus internete neatsakinėju, nenoriu prisiimti atsakomybės. Jei prieš mėnesį buvau Meksikoje, tai juk dabar toje šalyje nebūtinai tokia pat situacija. Man svarbu, kad žmonės žiūrėtų mano laidas, domėtųsi, kaip lietuviai gyvena pasaulyje ir ko nors iš jų pasimokytų.
Savo „Instagram“ paskyrą sukūriau vienas pirmųjų lietuvių. Man patikdavo čia talpinti savo kelionių nuotraukas, o be to šis socialinis tinklas turėjo gerą nuotraukų koregavimo programą. Labai mėgstu fotografuoti, galėčiau pasakyti, kad tai – mano hobis. Jei nebūčiau žurnalistu, būčiau fotografu. Liūdna, kad instagramas taip išsikreipė – meninės nuotraukos čia niekam neįdomios, visiems reikia saldžių vaizdelių, žydros jūros, palmių ir mergaitės su bikiniu. Tokių nuotraukų aš mažai turiu. Gal kad neturiu gražaus užpakaliuko (juokiasi). Dalinuosi tuo, kas man įdomu ir taip tęsiu savo žurnalistinį darbą dar vienoje platformoje.
Fotografuoji telefonu, ar turi ir fotoaparatą?
Turiu fotoaparatą, bet dažniau fotografuoju telefonu. Juo patogiau ir greičiau pagauti įdomų kadrą. Į telefoną žmonės rimtai nereaguoja, o fotoaparatas jiems kelia nerimą. Ypač tada, kai daro kažką nelabai legalaus. Tailande fotografavau pagyvenusius vokiečius ir britus, kurie leido laiką su jaunutėmis tailandietėmis. Kai juos fotografuoji telefonu, atrodai tik smalsus turistas.
Ar gali pasakyti savo svajonių šalies pavadinimą? Galbūt yra šalis, kurioje norėtum praleisti laiką, kai jau nebekeliausi?
Man patinka Ispanija, gyvenčiau Barselonoje arba kokiam San Franciske Amerikoje. Bet iš tiesų emigruoti nenorėčiau, lengvai įsivaizduoju save Labanoro girios trobelėje arba mažame Italijos žvejų kaimelyje. Bet tikrai nežinau, kaip bus, ar to norėsiu. Gerai suvokiu, kad kitoje šalyje gyvenimą reikės pradėti iš naujo, o tai, kaip pasakoja mano emigrantų istorijos, ne visada yra lengva. Turi įdėti labai daug pastangų, kad sukurtum save iš naujo ir pristatytum kitiems. Nes svetimoje šalyje smagu keliauti, bet apsigyvenęs ten tampi niekas. Tiesiog užsienietis. Visame pasaulyje žmonės man tai kartoja.
Kai tiek daug keliauju, mano svajonė yra namai. Nuo užpraėjusių metų birželio pradžios iki praėjusių metų gruodžio vidurio namuose buvau keturias ar penkias dienas. Per jas norėjau daryti visiškai kvailus dalykus – valgyti daug nesąmonių ir žiūrėt kokį nors serialą. Serialo taip ir nepažiūrėjau… Bet jei paklaustumėte, ar norėčiau dabar užsidaryti namuose ir niekur nekeliauti, mano atsakymas būtų – ne.
