Kai atrodė, kad išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas galutinai pakeis mūsų kasdienybę, nutiko kai kas netikėto. Z karta, užaugusi skaitmeniniame pasaulyje, vis dažniau atsigręžia į daiktus ir pomėgius, kurie buvo populiarūs gerokai prieš jos gimimą. Popierinės nuotraukos, seni skaitmeniniai fotoaparatai, vinilinės plokštelės, stalo žaidimai ir net ranka rašyti dienoraščiai vėl atranda vietą jaunų žmonių gyvenime. Ir tai nėra vien trumpalaikė nostalgijos mada.
Dar visai neseniai atrodė, kad technologijos turi vieną tikslą – padaryti mūsų gyvenimą kuo greitesnį, patogesnį ir paprastesnį. Fotografavome telefonais, muzikos klausėmės internetu, bendravome žinutėmis, o nuotraukų albumus pakeitė debesų saugyklos. Tačiau pastaraisiais metais vis labiau ryškėja priešinga tendencija. Jauni žmonės pradeda vertinti ne tik greitį ir patogumą, bet ir pačią patirtį – galimybę paliesti, pavartyti, išsaugoti ar pasidalyti kažkuo, kas egzistuoja ne vien ekrane.
Šis reiškinys dažnai vadinamas analoginiu renesansu. Jis ypač pastebimas tarp Z kartos atstovų – žmonių, gimusių maždaug nuo 1997 iki 2012 metų. Tai karta, kuriai internetas, socialiniai tinklai ir išmanieji įrenginiai buvo natūrali augimo aplinka. Vis dėlto dalis jaunimo šiandien vis dažniau ieško to, ką vyresnės kartos puikiai prisimena: lėtesnio gyvenimo ritmo, apčiuopiamų prisiminimų ir bendravimo be nuolatinio telefono ekrano.
Įdomiausia tai, kad daugelis šių dalykų Z kartai nėra susiję su asmeniniais vaikystės prisiminimais. Tai, ką trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai vadina nostalgija, jaunesniems žmonėms neretai atrodo kaip naujas, originalus ir net stilingas atradimas.
1. Popierinės nuotraukos ir tikri albumai – prisiminimai vėl tampa apčiuopiami
Dar prieš porą dešimtmečių beveik kiekvienuose namuose buvo galima rasti storų nuotraukų albumų. Juose būdavo saugomos šeimos šventės, atostogos, gimtadieniai, mokyklos išleistuvės ir kitos svarbios gyvenimo akimirkos. Nuotraukos buvo spausdinamos, kruopščiai dėliojamos į albumus, kartais ant jų nugarėlės užrašoma data ar trumpas prisiminimas. Vėliau skaitmeninė fotografija šį įprotį gerokai pakeitė – tūkstančiai nuotraukų persikėlė į telefonus ir kompiuterius.
Tačiau šiandien popierinės nuotraukos vėl tampa patrauklios jaunimui. Z kartos atstovai vis dažniau renkasi momentines nuotraukas, kuria asmeninius albumus, nuotraukų koliažus, puošia jomis kambario sienas ar dovanoja draugams. Ypač populiarūs nedideli fotografijų rinkiniai, kuriuose įamžintos ne tobulai surežisuotos akimirkos, o paprastos kasdienybės detalės – draugų susitikimai, kelionės, vakarėliai ar spontaniški nuotykiai.
Šio sugrįžimo priežastis gana paprasta: skaitmeniniame pasaulyje nuotraukų turime tiek daug, kad dažnai jų net nebeperžiūrime. Telefono galerijoje gali būti dešimtys tūkstančių kadrų, tačiau tik nedidelė jų dalis iš tiesų sulaukia dėmesio. Popierinė nuotrauka veikia kitaip. Ją galima įrėminti, įdėti į piniginę, priklijuoti prie veidrodžio ar padovanoti artimam žmogui. Ji tampa konkrečiu daiktu, turinčiu savo istoriją.
Būtent dėl to popierinės fotografijos jaunimui atrodo asmeniškesnės. Jos nepasimeta tarp šimtų kitų telefono failų, o išsaugoti prisiminimai tampa namų aplinkos dalimi. Kai kurie jauni žmonės net pradeda kurti tradiciją kiekvienų metų pabaigoje atsispausdinti geriausias metų nuotraukas ir sudėti jas į atskirą albumą.
2. Seni skaitmeniniai fotoaparatai – kuo netobulesnė nuotrauka, tuo geriau
Prieš penkiolika ar dvidešimt metų mažas skaitmeninis fotoaparatas buvo beveik kiekvieno keliautojo ar vakarėlio dalyvio rankose. Vėliau juos pakeitė išmanieji telefonai, o senieji fotoaparatai nugulė stalčiuose. Dar visai neseniai atrodė, kad niekam jų nebereikės. Tačiau būtent šiuos prietaisus Z karta pavertė vienu ryškiausių retro technologijų sugrįžimų.
Senieji kompaktiški skaitmeniniai fotoaparatai, dažnai vadinami digicams, vėl naudojami kelionėse, vakarėliuose ir kasdieniams prisiminimams fiksuoti. Jaunimas ieško XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios fotoaparatų, kurių nuotraukoms būdingas ryškus blykstės apšvietimas, šiek tiek grūdėtas vaizdas, ne visada tiksliai atkuriamos spalvos ir savitas to laikotarpio skaitmeninės fotografijos charakteris.
Paradoksalu, tačiau šiandien būtent šie techniniai trūkumai tampa privalumu. Šiuolaikiniai telefonai automatiškai koreguoja apšvietimą, spalvas, odos atspalvius ir kitas vaizdo detales. Dėl to nuotraukos dažnai atrodo techniškai nepriekaištingos, tačiau daliai jaunimo jos tampa pernelyg panašios viena į kitą. Senieji fotoaparatai suteikia kitokį rezultatą – mažiau nugludintą, netikėtą ir turintį daugiau charakterio.
Prie šios tendencijos prisideda ir ankstyvųjų 2000-ųjų estetika, vadinama Y2K. Socialiniuose tinkluose populiarūs vakarėlių kadrai su tiesiogine blykste, veidrodžio atspindžiai, draugų grupių nuotraukos ir akimirkos, primenančios senus šeimos albumus. Tokia fotografija nebesiekia atrodyti idealiai – jos žavesys slypi natūralume ir spontaniškume.
Kartu su skaitmeniniais fotoaparatais populiarėja ir juostiniai bei vienkartiniai fotoaparatai. Fotografuojant juostele kadrų skaičius ribotas, todėl kiekviena nuotrauka dažniau apgalvojama. Be to, rezultato negalima iškart peržiūrėti, o tai sukuria savotišką laukimo malonumą, kurio šiuolaikiniame technologijų pasaulyje beveik nebeliko.
3. Stalo žaidimai – vakarai be telefonų vėl tampa madingi
Ilgą laiką atrodė, kad tradicinius stalo žaidimus pamažu pakeis kompiuteriniai ir mobilieji žaidimai. Tačiau jaunų žmonių susidomėjimas gyvais susitikimais ir veiklomis be ekranų rodo, kad stalo žaidimai niekur nedingo. Priešingai – jie vėl atrandami kaip smagus būdas leisti laiką su draugais, šeima ar naujais pažįstamais.
Z kartos atstovams stalo žaidimai tampa ne tik pramoga, bet ir socialine patirtimi. Vis dažniau organizuojami žaidimų vakarai namuose, susitikimai kavinėse ar teminiai renginiai, kuriuose žmonės susirenka ne naršyti telefonuose, o iš tiesų bendrauti. Vieni renkasi klasikinius žaidimus, tokius kaip „Monopolis“, „Uno“ ar „Scrabble“, kiti atranda strateginius, komandinius ir vakarėliams skirtus šiuolaikinius žaidimus.
Tokio laisvalaikio patrauklumas slypi paprastume. Žaidžiant prie vieno stalo nereikia nuolat tikrinti žinučių, rinktis iš begalinio skaitmeninio turinio ar galvoti, kaip atrodysite socialiniuose tinkluose. Dėmesys sutelkiamas į žmones, jų reakcijas, juoką ir bendrą veiklą. Net ir nesėkmės tampa smagiais prisiminimais, kuriuos vėliau galima aptarinėti.
Pastebima ir platesnė tendencija – jaunimas vis labiau vertina vadinamąsias trečiąsias vietas, tai yra erdves už namų ir darbo ar mokymosi aplinkos ribų, kuriose galima susitikti, bendrauti ir užmegzti ryšius. Stalo žaidimų klubai, kavinės bei bendruomeniniai renginiai puikiai atitinka šį poreikį.
Nors stalo žaidimai niekada nebuvo visiškai išnykę, Z karta prisideda prie to, kad jie vėl būtų suvokiami kaip šiuolaikiškas, socialus ir net stilingas laisvalaikio pasirinkimas.
4. Vinilinės plokštelės ir muzikos grotuvai – muzika vėl tampa ritualu
Muzikos klausymasis šiandien paprastesnis nei bet kada anksčiau. Užtenka kelių telefono ekrano paspaudimų, ir galima klausytis milijonų kūrinių. Tačiau būtent ši neribota pasiūla dalį jaunimo paskatino iš naujo atrasti vinilines plokšteles, kompaktinius diskus ir net senesnius muzikos grotuvus.
Vinilinės plokštelės pastaraisiais metais išgyvena pastebimą atgimimą, o prie jų populiarumo prisideda ir jauni muzikos gerbėjai. Kai kuriems svarbi garso patirtis, kitiems – dideli albumų viršeliai, kolekcionavimo malonumas ar galimybė turėti fizinį mėgstamo atlikėjo kūrinio leidimą. Tokios plokštelės dažnai tampa ne tik muzikos klausymosi priemone, bet ir interjero detale, kolekcijos dalimi ar asmeniška dovana.
Svarbus ir pats klausymosi procesas. Norint pasiklausyti vinilinės plokštelės, reikia ją išimti iš dėklo, padėti ant patefono ir nuleisti adatą. Pasibaigus vienai plokštelės pusei, ją reikia apversti. Šis procesas reikalauja daugiau dėmesio nei automatiškai grojantis muzikos sąrašas telefone, tačiau daliai jaunimo būtent tai ir yra didžiausias privalumas.
Muzika tampa ne nuolatiniu fonu, o atskira veikla. Klausantis albumo nuo pradžios iki pabaigos lengviau pastebėti jo nuotaiką, kūrinių seką ir bendrą idėją. Toks santykis su muzika skiriasi nuo įpročio nuolat perjunginėti dainas ar klausytis atsitiktinių trumpų ištraukų socialiniuose tinkluose.
Įdomu ir tai, kad fizinės muzikos kolekcionavimas puikiai dera su skaitmeniniu gyvenimu. Jauni žmonės gali atrasti atlikėją socialiniuose tinkluose, klausytis jo muzikos internetu, o vėliau nusipirkti mėgstamą albumą vinilo formatu. Taigi tai nėra visiškas technologijų atsisakymas – veikiau noras turėti ir apčiuopiamą mėgstamos muzikos dalį.
5. Rankdarbių, mezgimo ir nėrimo sugrįžimas – močiutės pomėgiai tampa nauju stiliaus simboliu
Dar neseniai mezgimas, nėrimas ar siuvinėjimas daugeliui pirmiausia asocijavosi su vyresnės kartos moterų laisvalaikiu. Tačiau šiandien tokie užsiėmimai vis dažniau atranda vietą jaunų žmonių kasdienybėje. Socialiniuose tinkluose galima pamatyti rankomis megztų megztinių, nertų rankinių, originalių aksesuarų ir namų dekoracijų, o dalis jaunimo savo pirmuosius rankdarbius išmoksta kurti būtent iš internetinių pamokų.
Šis reiškinys kartais vadinamas granny hobbies – pažodžiui „močiutės pomėgiais“. Tačiau pats pavadinimas slepia kur kas platesnę tendenciją. Jauni žmonės vis dažniau ieško veiklų, kurios leistų atsitraukti nuo ekranų, sumažinti informacijos perteklių ir savo rankomis sukurti kažką tikro.
Mezgimas ar nėrimas suteikia galimybę matyti aiškų rezultatą. Iš siūlų kamuoliuko pamažu gimsta šalikas, kepurė ar rankinė, o kiekviena atlikta eilė tampa mažu pasiekimu. Skirtingai nei daugelis skaitmeninių veiklų, rankdarbiai turi apčiuopiamą pradžią ir pabaigą, todėl gali suteikti pasitenkinimo atliktu darbu.
Ne mažiau svarbus ir individualumo aspektas. Greitosios mados laikais, kai parduotuvėse gausu panašių drabužių ir aksesuarų, rankomis sukurtas daiktas leidžia išsiskirti. Net jei jis nėra tobulas, būtent nedideli netolygumai ar neįprasti spalvų deriniai suteikia jam charakterio.
Prie rankdarbių sugrįžimo prisideda ir tvaresnio vartojimo idėjos. Dalis jaunimo nori ne tik pirkti naujus daiktus, bet ir išmokti juos taisyti, atnaujinti ar sukurti patys. Taip senosios kartos įgūdžiai tampa aktualūs visiškai naujame kontekste.
6. Popieriniai dienoraščiai, užrašų knygelės ir ranka rašyti laiškai – lėtesnio gyvenimo simbolis
Paskutinė tendencija, kurią vis dažniau galima pastebėti tarp jaunų žmonių, – sugrįžimas prie popieriaus. Nepaisant to, kad telefonuose yra daugybė programėlių užrašams, dienotvarkėms ir priminimams, dalis Z kartos atstovų renkasi tradicines užrašų knygeles, popierinius planuoklius, asmeninius dienoraščius ir net ranka rašytus laiškus.
Ypač išpopuliarėjo kūrybiški dienoraščiai, kuriuose derinamas tekstas, piešiniai, lipdukai, nuotraukos ir įvairios smulkios detalės. Tokie užrašai nebūtinai skirti vien dienos įvykiams aprašyti. Juose galima planuoti tikslus, fiksuoti nuotaikas, sudarinėti mėgstamų knygų sąrašus, klijuoti koncertų bilietus ar saugoti kitus prisiminimus.
Skirtingai nei skaitmeninėse programėlėse, popieriniame dienoraštyje nėra pranešimų, iššokančių reklamų ar pagundos vos pradėjus rašyti pereiti prie socialinių tinklų. Rašymas ranka suteikia galimybę susitelkti į vieną veiklą ir daugiau dėmesio skirti savo mintims. Nors pats rašymas savaime nėra stebuklinga priemonė emocinei savijautai gerinti, daugeliui žmonių tai gali būti naudinga savirefleksijos forma.
Ranka rašyti atvirukai ir laiškai taip pat įgauna naują reikšmę. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žinutę galima išsiųsti per sekundę, ranka parašytas tekstas rodo papildomą dėmesį ir pastangas. Dėl to tokie laiškai ar atvirukai gali atrodyti kur kas asmeniškesni nei įprastas sveikinimas telefone.
Ši tendencija susijusi ir su platesniu noru sulėtinti gyvenimo tempą. Popierinis planuoklis ar dienoraštis tampa savotišku kasdieniu ritualu, kuris leidžia kelioms minutėms atsitraukti nuo nuolatinio informacijos srauto.
Kodėl Z karta taip žavisi dalykais, kurie buvo populiarūs prieš kelis dešimtmečius?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad technologijų apsupta karta staiga pradeda domėtis senais fotoaparatais, popierinėmis nuotraukomis ir rankdarbiais. Tačiau pažvelgus atidžiau, šios tendencijos turi bendrą bruožą – jos suteikia tai, ko skaitmeniniame pasaulyje kartais pritrūksta.
Pirmiausia tai autentiškumo pojūtis. Socialiniuose tinkluose daugelis vaizdų kruopščiai atrenkami, redaguojami ir pateikiami taip, kad atrodytų kuo patraukliau. Tuo tarpu sena skaitmeninė nuotrauka, rankomis megzta kepurė ar netobulai užpildytas dienoraštis turi savitą charakterį. Tokiuose dalykuose svarbiausia tampa ne nepriekaištinga išvaizda, o asmeninė istorija.
Antra, vis svarbesnis tampa noras atsitraukti nuo ekranų. Telefonai yra neatsiejama darbo, mokymosi, bendravimo ir pramogų dalis, todėl net laisvalaikiu žmogus gali jaustis nuolat pasiekiamas. Analoginiai užsiėmimai suteikia galimybę bent trumpam pakeisti veiklos pobūdį – vietoj naršymo socialiniuose tinkluose susitikti su draugais prie stalo žaidimo, megzti, rašyti ar klausytis muzikos.
Trečia, jaunimas vis dažniau vertina patirtį, o ne vien galutinį rezultatą. Fotografuojant juostiniu fotoaparatu svarbus ne tik kadras, bet ir laukimas, kol nuotrauka bus išryškinta. Klausantis vinilo svarbi ne tik daina, bet ir pats plokštelės uždėjimo procesas. Kuriant rankdarbį džiaugsmą gali teikti ne tik baigtas gaminys, bet ir visas jo gaminimo laikas.
Žinoma, nereikėtų teigti, kad visi Z kartos atstovai atsisako technologijų ar vienodai žavisi praeities daiktais. Tai veikiau ryškėjanti dalies jaunimo gyvenimo būdo kryptis, o ne visai kartai būdingas elgesys. Be to, daugelis šių pomėgių niekada nebuvo visiškai išnykę – Z karta tik prisideda prie jų naujo populiarumo.
Ar tai reiškia, kad ateityje vis dažniau grįšime prie senų įpročių?
Tikėtina, kad ateityje analoginės ir skaitmeninės patirtys vis dažniau egzistuos greta viena kitos. Jau dabar matyti, kad jauni žmonės nebūtinai renkasi vieną arba kitą. Jie gali kasdien naudotis išmaniuoju telefonu, tačiau kelionėje fotografuoti senu fotoaparatu. Gali klausytis muzikos internetu, tačiau namuose kolekcionuoti vinilines plokšteles. Gali bendrauti socialiniuose tinkluose, bet savaitgalį pakviesti draugus į stalo žaidimų vakarą.
Ši tendencija atskleidžia įdomų šiuolaikinės visuomenės paradoksą: kuo daugiau technologijų turime, tuo vertingesni kartais tampa patys paprasčiausi dalykai. Popierinė nuotrauka, ranka parašytas laiškas ar vakaras su draugais be telefonų nebereiškia atsilikimo nuo technologijų. Priešingai – daliai jaunimo tai tampa sąmoningu pasirinkimu.
