AP galerija, įsikūrusi Užupio g. 24, spalio 5 d. atvėrė duris į Ievos Gailės fotografijų parodą „FAÇADAS“, o spalio 7 d. kvietė į atidarymo vakarą. Paroda išsiskiria mobiliuoju telefonu darytomis fotografijomis ir neįprastu požiūriu į gerai žinomą Paryžiaus architektūrą.
Parodos erdvė ir eksponuojamos fotografijos
Paroda įrengta gana mažoje, šviesioje salėje. Ekspoziciją sudaro trisdešimt skirtingų formatų fotografijų (nuo 20 × 15 cm iki 40 × 30 cm), įrėmintų baltais pasportais. Kiekvienoje iš jų matyti įvairūs Paryžiaus pastatai, kavinės, restoranai, parkų ir architektūros fragmentai. Nuotraukose užfiksuoti architektūriniai objektai yra iš skirtingų laikotarpių ar net epochų. Kartais kamera apima visą pastatą, o kartais tik tam tikrą jo dalį. Kai kuriuose kadruose matyti praeiviai ir poilsiautojai. Daugelyje fotografijų dangų keičia juodas fonas. Nuotraukose galima atpažinti ir plačiai žinomus objektus, pavyzdžiui, Eifelio bokštą, Luvro muziejų ar Dievo Motinos katedrą, tačiau taip pat užfiksuoti turistinei akiai mažiau pažįstami pastatai.
Parodos idėja
Kaip rašoma AP galerijos parodos aprašyme, Ieva Gailė teigia, kad „kolektyvinėje vaizduotėje“ egzistuoja stereotipinis Paryžiaus vaizdas, glaudžiai susijęs su tokiais architektūriniais objektais kaip Eifelio bokštas ir Monmartro rajonas. Tačiau šioje parodoje ji stengiasi sugriauti nusistovėjusį miesto įvaizdį ir išreikšti savąją jo interpretaciją: prislopinti garsiųjų objektų kontekstą, o juos paversti forma, struktūra ar kompozicija. Fotomenininkės siekis – „Pateikti ne svajonių Paryžių, o tai, iš ko ši paryžietiška svajonė sukonstruota“.
Parodos pavadinimo reikšmė itin svarbi tyrinėjant fotografijas. „Fasadas, žinoma, pirmiausia yra paviršius. Bet kartu fasadas visada kažką slepia: pastato vidų, savo istoriją, žmones. Tam tikra prasme palieku žiūrovui spręsti, kas lieka iš Paryžiaus, nuėmus stereotipus ir kontekstą“ – interviu su galerininke Vilma Jankiene pasakojo parodos autorė, skelbiama portale „artnews.lt“.
Autorės teigimu, tam, kad Paryžiaus architektūrą išvystume naujomis akimis, svarbu atskirti fotografuojamą pastatą nuo jo konteksto. Tai padaryti, kaip teigė I. Gailė, galima iš vaizdo pašalinus dangų – tuomet pastatas tampa nebe peizažo, o minties, idėjos dalimi: „Mėlynas natūralus dangus grąžina pastatą į pasaulį, į „čia ir dabar“, nes iškart kalba apie laiką, orą, sezoną. Pastatas yra tiesiog daiktas po dangumi. O juodas fonas palieka tik konstrukciją. […] Tamsus fonas man nėra dekoracija. Jis išjungia kontekstą ir išankstinius lūkesčius. Kai objektas lieka vienas, stereotipas apie jį subyra pats.”
Autorė pabrėžia, kad jai svarbiausia užfiksuoti ne didmiesčio architektūrą, o joje išryškėjančias formas, struktūras, charakteristikas ir estetinę įtampą. Jos nuomone, tai dažniausiai atsiskleidžia būtent didmiesčių fotografijose: „Didmiestyje pastatas retai stovi vienas, jis ginčijasi su kitu pastatu, su laiku, su žmogumi. Man labai įdomu, kai viename kadre gali susitikti kelios skirtingos epochos. Kai šalia seno pastato atsiranda kažkas visiškai modernaus, ir jie tarsi pradeda vienas apie kitą kažką sakyti. O kartais ir vienas pastatas, įdomus jo rakursas gali pasakyti daugiau negu visas miestas.”
Paroda eksponuojama spalio 5–18 dienomis.
Autorė: Barbora Urbonavičiūtė
