Laimėtoja yra Viktorija Miseikaitė, su ja bus susiekta asmeniškai. Jau šį penktadienį Lietuvos kino teatrus pasieks ilgai lauktas filmas „Popieriniai miestai“. Prieš metus pasirodžiusi jaunatviška melodrama „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ atvėrė kelią dar vienai Amerikoje žinomo rašytojo Johno Greeno knygos ekranizacijai apie jaunų žmonių santykius, išgyvenimus ir jų matomą pasaulį per šiek tiek kitokią prizmę.
Už antrojo J. Greeno romano ekranizaciją atsakingu tapo puikaus 2012 m. pasirodžiusio filmo „Robotas ir Frenkas“ kūrėjas Jake‘as Schreieris, kuris įdėjo visas pastangas, kad kuo spalvingiau kino ekranuose perteiktų jautrią ir labai įkvepiančią istoriją.
Apie ką mes čia…
Kai Kventinas vaikystėje pamatė savo naują kaimynę Margo, jis suprato, jog tai jo viso gyvenimo meilė. Vaikinas susidraugavo su mergina, tačiau, laikui bėgant, jų santykiai pradėjo blėsti, kol, galiausiai, abu jie išaugo ir pradėjo gyventi atskirtus gyvenimus. Ji tapo pirmąja mokyklos gražuole, o jis – dar vienu moksliuku, gyvenančiu pagal visuomenės nustatytas taisykles. Tačiau, vieną vakarą, į Kventino namo langą pabeldė Margo, pasiūlydama jam kartu nuveikti kai ką nutrūktgalviško…
Kūrinio vidus
Kai prieš metus pasirodęs filmas „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ puikiai iššovė komerciškai tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje, o taip pat ir surinko teigiamus žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimus, studija „20th Century Fox“ neturėjo kitos išeities, kaip tik paskelbti apie dar vienos Johno Greeno knygos perkėlimą į didžiuosius kino ekranus. Iš vienos pusės, tai ganėtinai skubotas sprendimas, iš kitos, reikia kalti geležį kol ji karšta. Sprendimas pasiteisina ir mes gauname dar vieną, jaunatvišką ir labai patraukliai atrodančią knygos ekranizaciją.
Jeigu pernai metais pasirodęs filmas buvo skirtas įvairiausio amžiaus žmonėms, tai „Popieriniai miestai“ orientuoti vien tik į paauglius ir vaikus nuo 7 metų amžiaus. Kodėl? Nes filmas neturi tokios pat plačios temos, kaip vėžys. Jame pasakojama istorija apie jaunų žmonių kasdienybę, kurie dar nežino ko nori iš gyvenimo. Jie bando nuslėpti savo trūkumus ir stengiasi išlysti iš suaugusių žmonių šešėlio, tapdami nepriklausomais visuomenės atstovais. O visą tai leidžiama stebėti mums, žiūrovams. Jaunimui tai bus išties aktualios temos ir problemos, tačiau patyrusiam žmogui, kuris gyvenime jau yra matęs tiek daug visko, tai bus eilinė banali istorija apie jaunimo pasitampymus ir jų nereikalingą gyvenimo eikvojimą.
Meilės juostoje yra, tačiau labiausiai dėmesį traukia ne šis gražus ir išties stebuklingas jausmas, o draugystė. Kai kas pasakytų, kad negali būti draugystės tarp vaikino ir merginos, ir tas žmogus iš dalies būtų teisus, nes dažnai būna, kad vienas kitam jaučia ne vien tik draugiškus jausmus, bet ir kai ką daugiau, o kitas tiesiog nori draugauti. Šiame filme ši „draugystės zonos“ (angl. friendzone) tema pateikiama kaip įmanoma vaizdingiau. Pateikiamas visas paketas, pradedant nuo bendravimo ir baigiant svajonėmis, kurios su laiku tampa realybe. Pasižiūrėjus į šios vystomos siužetinės linijos atomazgą, galiausiai, galima suprasti, jog taip, draugystė tarp vaikino ir merginos galima.
Humoro filme netrūksta, tačiau jis pernelyg paaugliškas, ganėtinai nuvalkiotas, bet ir ne pernelyg gašlus, kas išties stebina, atsižvelgus į panašaus pobūdžio filmus, skirtus šiuolaikiniam jaunimui. Asmeniškai man, buvo viena vieta, kuri privertė juoktis ganėtinai garsiai ir ilgai, tačiau ne visi jauni žmonės pagaus šį šiek tiek rasistinį juokelį. Nenoriu atskleisti tos vietos, tačiau pastabūs žmonės supras, jog kalbu apie vergiją. Daugiau tylėsiu, nė žodžio. Linkiu Jums „pagauti“ šį smagų juokelį patiems. Be humoro, galima pagirti ir gana lengvai vystoma istoriją, ir išties smagius chuliganiškus pagrindinių veikėjų išpuolius prieš tikruosius nusidėjėlius. Iš smagesnių dalykų, tai dar ir pagrindinės herojės paieškos, lyg tai būtų koks nors jaunatviškai nuteikiantis detektyvas. Tokia ganėtinai paaugliška „Šerloko“ atmaina be pretenzijos į gilumą ir užsuktą siužetą.
Skaičiusiems knygą, filme galbūt nepatiks pagrindinių herojų pateikimas, nes jie ganėtinai skiriasi nuo to vaizdo, kurį galėjome susidaryti literatūrinio kūrinio puslapiuose, tačiau, tenka pripažinti, jog kūrėjai gerai sužaidė ir pristatė žiūrovams patrauklius herojus, kurie viso rodymo metu nesukelia šleikštulio, nuobodulio ir abejingumo. Juostos peržiūros metu susipažįstame su slapčia savo kaimynę įsimylėjusiu moksliuku, nuotykių ir nemalonumų ieškančia gražuole padauža, po savo merginos padu sėdinčiu „juoduku“, kukliu vaikiu ir nekaltai atrodančia seksualia blondine, kurios geidžia visi mokyklos sportininkai. Šis stereotipų mišinys suplaktas į išties smagų kokteilį, kuris nepabosta net ir po dviejų valandų. Taigi, filmas vertas peržiūros kine, tačiau tiek daug apmastymų ir netgi ašarų pakalnės laukti iš jo, kaip iš pastarosios J. Greeno knygos ekranizacijos, neverta. Filmas skirtas ramiai ir mielai praleisti laiką kine su draugais, poroje arba net vienam, po kurio lauks itin šiltas ir lengvais pojūtis.
Techninė juostos pusė
Juostos pastatymas gana patrauklus akimis, todėl tiek garso takelis, kuriame atsiduria išties lengvai ir įtraukiančiai skambantys muzikiniai kūriniai, kaip „Lady in Red“ ar „Smile“, tiek kameros darbas, apčiuopiantis visą miesto grožį ir pateikiamas mažesnes patalpas, sukelia vien teigiamas emocijas ir lengvumo pojūtį filmo peržiūros metu.
Istorija rutuliuojasi savaime, todėl filmo montažas neleidžia patirti diskomforto nuo nereikalingo chaoso filmo pradžioje ir jo gale. Garso montažas be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ši J. Greeno knygos ekranizacija, tai pirmas rimtas supermodelio ir milijonų paauglių dievaitės Caros Delevingne pasirodymas kine, kuris, beje, visai neblogai gavosi. Jai pavyko perteikti tą herojės portretą, kurį galima įžvelgti knygoje, tačiau, iš kitos pusės, ties emocijomis jai dar teks padirbėti, nes tam tikrose vietose matėsi jos medinis veidas, lyg tai būtų Kristen Stewart kopija. Bet, tokių filmo vietų vos keletas. Tikiu, kad iš jos išaugs visai nebloga kino žvaigždė. Visgi, jau kitais metais ji pasirodys „Savižudžių būryje“, o taip pat ir dar keliuose perspektyviuose projektuose. O kol kas, pliusas už šį pasirodymą Margo kailyje.
Caros partneriu ir pagrindinio vyriško vaidmens atlikėju tapo Natas Wolffas, kuris visos juostos metu suvaidino taip, lyg jam būtų nusispjauti į tai, kas vyksta aplinkui. Visiškai savyje užsidariusio jaunojo žmogaus portretas, į kurį žiūrint galvoji, kad tuoj jis ištrauks šautuvą ir padarys galą savo beprasmiškam egzistavimui. Jis vienintelis juostos herojus, kuris neįtikina savo vaidyba. O tas tikrai stebina, nes jis prieš metus sukūrė tikrai puikų pasirodymą filme „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, suvaidindamas akląjį Aizeką. Nors, čia pats veikėjo atvaizdas ir bent jau išvaizda man priminė tą žmogeliuką, kurį mačiau skaitydamas knygą.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė komiškų situacijų duetas susidedantis iš Radaro įkūnytojo Justice‘o Smitho ir Austino Abramso, suvaidinusio Beno vaidmenį. Jiems talkino gražuolė Halston Sage ir Jasmine Sabino.
Be šių jaunų žmonių pasirodymo galima įžvelgti dar vieną įdomų pasirodymą, Tiksliau, tie, kurie žiūrėjo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ maloniai nustebs pamatę vieną žmogų. Nesakysiu ką tokį, nes dings visas tos šiek tiek keistos scenos žavesys.
Verdiktas
„Popieriniai miestai“ – tai itin jaunatviškas ir paaugliams skirtas dar vienas žinomo rašytojo Johno Greeno knygos perkėlimas į didžiuosius kino ekranus, kuriame netrūksta jauniems žmonėms būdingų ir jiems svarbių problemų, santykių aiškinimosi, pirmos meilės poveikio, tikrosios draugystės svarbos, savęs pažinimo ir noro pažinti pasaulį iš savo asmeninės prizmės. Visa tai pateikiama išties gardžiai, su ganėtinai lengvai klausomu garso takeliu, patrauklia siužetine istorijos linija ir gundančiai atrodančia Cara Delevingne pagrindiniame vaidmenyje.
Daugiau naujienų apie filmus rasi www.buvaukine.lt
Laimėk 2 bilietus į filmą „Popieriniai miestai“! Tiesiog atsakyk į paprastą klausimą. Laimėtoja bus skelbiama ketvirtadienį.
