Atostogos Martynui Levickiui prasideda rudenį, nutilus virš Lietuvos skambėjusiems jo rengiamos „Akordeono muzikos savaitės“ akordams. Su Londono Karališkos muzikos akademijos absolventu kalbėjomės apie šį išskirtinį renginį, skoningą muziką, asmeninį stilių ir neatskleistus pomėgius.
Martynai, kaip gimė „Akordeono muzikos savaitės“ idėja?
Artimai bendravau su „Kristupo vasaros festivalio“ organizatoriais, kurį laiką „Akordeono muzikos savaitė“ buvo vienas iš šio didelio festivalio ciklų. Ciklui išaugus iš festivalio sukaltų rėmų, ėmiausi rengti jį kaip atskirą šventę miestui. Džiaugiuosi, kad šiandien mes pretenduojame į vieną įdomiausių, inovatyviausių ir moderniausių festivalių Europoje. Tai patvirtina ir didelis klausytojų susidomėjimas – tarp jų ir nemažai užsieniečių – ir pačių atlikėjų atsiliepimai bei noras sugrįžti kitais ir dar kitais metais.
Visi atlikėjai koncertavo neįprastose vietose, tokiose kaip Kauno zoologijos sodas, Halės turgus ar Vilniaus geležinkelio stotis. Kodėl klasikinę muziką nusprendėte kelti į atviras miesto erdves?
Festivaliui, rengiamam vasarą, reikia išsiskirti visų kitų festivalių kontekste. Turėjau atsakyti sau į klausimą, kodėl klausytojai rinktųsi būtent „Akordeono muzikos savaitę?“. Supratau, kad reikia naujos istorijos ar legendos, naujų erdvių, neįprastų objektų, kurie pritrauktų žmones.
Be to, pastebėjau, kad mes ne itin prižiūrime savo pačių pastatus, ką jau kalbėti apie visuomenines erdves. Sakyčiau, neišnaudojame daugelio pastatų – tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje – potencialo. Norėjau į tai atkreipti dėmesį, pasakyti, kad: „C’mon, turime tiek daug galimybių, pasistenkime visi kartu ir gyvenkime gražesnėje aplinkoje.“ Aišku, čia ta gilesnė mintis, idėja, atėjusi kažkur iš pasąmonės.
Dabar muzika – neatsiejama tavo asmenybės dalis. Svarstei, ką norėtum veikti, jei nebūtum akordeono virtuozas?
Jei nuoširdžiai – norėčiau būti vairuotojas. Vairuoti pradėjau dar paauglystėje – iš pradžių miško keliukais, o netrukus – ir šeimos ūkyje. Sėdau už traktoriaus vairo ir pirmyn. Tai prisimenu kaip didžiausią vaikystės nuotykį.
Šiandien, jei nebūčiau muzikantas, norėčiau būti jo vairuotojas. Šiuo metu ir pats turiu asmeninį vairuotoją – tai gali atrodyti kaip prabanga, tačiau tolimesnėse koncertinėse kelionėse tampa būtina paslauga, be kurios sunkiai išsiversčiau.
Akordeonas – instrumentas, reikalaujantis ir nemenkos fizinės jėgos. Ar tai skatina gyventi sveikiau ir energingiau?
Užsiimant aktyvia, tęstine veikla, būtina stebėti savo kūną, rūpintis savijauta. Aš pats labai daug keliauju, tad prisipažinsiu, jog ne visada paisau sveikos mitybos, judėjimo, apskritai, sveiko gyvenimo ritmo. Visgi stengiuosi pasitaisyti.
Martynai, kokia tau yra stilinga muzika?
Mano nuomone, stilinga muzika yra tai, kas skamba virš to, kas parašyta. Iš tikrųjų, čia gali būti labai ilga ir gili diskusija apie interpretaciją: kiek atlikėjas gali sau leisti būti kūrėju arba kokią įtaką kūrėjas gali daryti pasaulį jau išvydusiam kūriniui?
Asmeniškai man pačiam visada patinka ne tiesiog atlikti, bet kurti atlikimą. Antraip muzika tampa tiesiog biurokratiška, sterili – nemokėčiau tokio kūrinio nuoširdžiai atlikti. Sakyčiau, jog muzikos stilius ir priklauso nuo kūrybiško požiūrio į tai, kad parašyta ir į tai, kas neparašyta. Žinoma, nėra garantijų, kad sekdamas savo vidiniais troškimais įgyvendinti kūrinyje tai, kas neparašyta, būsi suprastas ir įvertintas. Galima nukeliauti visai ne ta linkme, bet tai nėra blogai – ilgoje distancijoje tai tėra viena maršruto dalis.
Pratęskime stiliaus temą – asmeniniu garderobu rūpiniesi pats ar kreipiesi patarimo į profesionalus?
Iš tiesų, pats retai kada pasidžiaugiu savo stiliumi. Vis atrodo, kad kažko arba per mažai, arba per daug, tačiau nepasiduodu ir apranga bei įvaizdžiu rūpinuosi pats. Žinoma, turiu keletą dizainerių, kuriems esu ištikimas: vis apsilankau pas juos ir užsisakau ypatingų drabužių.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad stilius nesibaigia ties drabužių eilute. Kokius dar atributus – namų interjero detalės, vairuojamą automobilį – įtrauki į savito stiliaus formavimą?
Pritarčiau, kad stilius yra visuma, o ne pavieniai išpuoselėti dalykai. Kartais tenka matyti neskoningai apsirengusius žmones, kurie sėda į prabangiausius, dailiausius automobilius, arba atvirkščiai – aprangos eilutė tobula, o automobilis – toli gražu ne. Tokia „atranka“ ir visumos nepaisymas man nepriimtini. Rūpinuosi savo namų interjeru, o automobiliai – visai atskira kalba. Jie – savotiška mano manija. Šiuo metu turiu net keturis automobilius, žinoma, tai susiję ir su mano darbo specifika. Visgi pasvajojant, norėčiau turėti garažą su daug automobilių ir kasdien rinktis vis kitą.
Mėgsti keliauti, atostogauti vienas ar renkiesi bičiulių kompaniją?
Dažniausiai keliauju vienas – toks jau mano darbas, juk koncertuoju įvairiose pasaulio šalyse. Tiesa, kartais mane lydi ir vadybininkai, jau tapę savitais bičiuliais. Visgi neslėpsiu, norėtųsi dažniau keliauti su didesne draugų kompanija, kartu papramogauti.
