Paguosti, kai liūdna, atsakyti, kai kažkas neaišku, šiandien gali ne tik draugas, mama ar senelis, bet ir visai tau nepažįstamas žmogus, budintis prie telefono vien tam, kad sulauktų tavo skambučio. DELFI gatvė domėjosi „Jaunimo linijos“ savanorių darbu ir dažniausiomis paauglių problemomis.
Kadangi konfidencialumas savanorių darbe itin svarbus, su DELFI gatve kalbėjusios merginos neatviravo. Dažniausios paauglių problemos įvardintos itin abstrakčiai – nesutarimai su tėvais, broliais, bendraklasiais, berniukais ar mergaitėmis.
Pasitaiko, kad pagalbos kreipiasi ir vaikų tėvai, nežinodami, kaip suprasti, ar jų vaikais vartoja narkotikus, kaip jam padėti ir kur kreiptis profesionalios pagalbos.
Iš esmės, tiek paauglius, tiek jų tėvus domina tos pačios problemos, tik į jas suaugę ir vaikai žvelgia skirtingai.
Dažniausiai skambina vienuolikos penkiolikos metų paaugliai. Skambina ne tik su bėdomis, bet ir su įvairiais klausimais, apie kuriuos su tėvais ar draugais negali ar bijo pasikalbėti.
„Jūsų vonioje dramblys!“
Paklausus, ar paaugliai nejuokauja, skambindami pagalbos telefonu, „Jaunimo linijos“ darbuotojos atsakė, kad pokštus jos traktuoja itin tolerantiškai. Juk vaikui svarbu išbandyti, patikrinti, kas tai, ar patikima. Tik tuomet jie išdrįs kreiptis su rimtomis problemomis ar svarbiais klausimais.
Galų gale, tikrai ne vienas „Jaunimo linijos” savanoris vaikystėje yra skambinėjęs žmonėms, telefonų knygoje radęs jų telefonų numerius, su neįtikėčiausiais pokštais, spaudęs svetimą durų skambutį ir lyg niekur nieko pabėgęs…
Savanorės įsitikinusios, kad į kiekvieną klausimą reikia reaguoti kuo rimčiausiai, jei tai ir tebūtų koks vaikiškas juokas apie dramblį vonioje. Tik taip galima užsitarnauti vaikų pasitikėjimą.
Pagalba telefonu tėra vienkartinė, todėl ir savanoriai stengiasi ne patarinėti, ne spręsti paauglių bėdas, o tiesiog pasikalbėti.
Kalbėdamas su nepažįstamu žmogumi, vaikas pažiūri į problemą kitu kampu, stengiasi rasti sprendimą, išeitį. Savanoris tegali išklausyti ir suteikti tam tikros informacijos, jei vaikui reikalinga tęstinė pagalba, jei jo problema nėra jau tokia paprasta ir jam reikia nuolatinės psichologinės pagalbos.
„Jaunimo linijos“ savanoris negali Išspręsti problemos, pasikalbėjęs su žmogumi tik vieną kartą, o prisiskambinti tam pačiam savanoriui antrą sykį beveik neįmanoma.
Savarankiškai į psichologą pagalbos gali kreiptis tik 16 m. sulaukęs paauglys, mat visiems vaikams konsultacijoms reikalingas tėvų sutikimas.
Apmaudu, juk esama tokių aplinkybių, kai vaiko tėvai girtauja, o pats vaikas pagalbos vargiai kur gali kreiptis. Tik mokyklose vaikas gali lankytis pas mokyklos psichologą, gali prašyti, kad problemos būtų neatskleistos tėvams…
Ar fizikas gali būti psichologu?
Kiekvienas „Jaunimo linijos“ savanoris turi savo istoriją. Čia dirba ir jauni studentai, ir žmonės, sulaukę trisdešimt kelių metų, sukūrę savo šeimas, turintys pastovius darbus. Savanoriavimas „Jaunimo linijoje“ – taip pat darbas, tik kad atlyginimas nėra materialus – savanoriai pinigų už pokalbius negauna.
Savanorių paruošimo kursai trunka 8 – 9 mėnesius, jų metu mokomasi įvairių bendravimo subtilybių, suteikiama teorinių psichologijos žinių. Tai nėra nuobodžios paskaitos, kurias reikia tiesiog „atsėdėti“.
Žmonės, supratę, kad nėra sutverti tokiam darbui, tiesiog palieka kursus. Bet dar nėra buvę taip, kad kažkas atsisakytų dirbti vien dėl to, kad jiems buvo per sunku mokytis.
Reikia pabrėžti, kad „Jaunimo linijos“ savanoriai – ne psichologai, o paprasti žmonės: medikai, fizikai, filologai… Savanoriu gali tapti bet kas, o jei turi problemų, ar nerandi draugo, kuris išklausytų tavo bėdų, nedvejok -skambink, juk draugas laukia kitame telefoninio ryšio gale…
