Iš arčiau ekstremalaus pristatė extreme sporto klubo ,,Iksas“ prezidentas Mantas Paulauskas ir šio klubo narys Giedrius Skrebutėnas.
Ekstremalai – tinginiai ir valkatos?
,,Ekstremalus sportas – gyvenimo būdas, stilius, malonus laisvalaikio praleidimas. Tikri ekstremalai dirba tam, kad galėtų nusipirkti reikalingos sportinės įrangos, keliauti, treniruotis… Ekstremalai yra didžiausi valkatos: jie nuolat bastosi, ieško naujovių. Ir, galbūt, jie daug kam atrodo tinginiai.
Bet kokio ekstremalo darbas turėtų nevaržyti, leisti jam keliauti. Arba dirbama tol, kol užsidirbama ir darbas metamas,“ – ekstremalus pristatė Giedrius.
Giedrius džiaugėsi, kad jo darbas puikiai dera su laisvalaikiu: jis drauge su Mantu prekiauja riedlentėmis, snieglentėmis ir kita ekstremalaus sporto įranga.
Kitas jų darbas – su klubu ,,Iksas“ organizuoti extreme renginius visoje Lietuvoje. Taigi Giedriaus darbo grafikas „laisvas“: per pietus jis gali pasivažinėti snieglente, o jei nėra skubių darbų – išlėkti į užsienį pasitūsinti.
Kokios sporto šakos apima ekstrymą?
,,Yra daug ekstremalaus sporto šakų: riedučiai, riedlentės, snieglentės, BMX dviračiai, šokliukai,
DELFI gatvė: kokių naujovių atsiranda ekstremaliame sporte?
Mantas: atsiranda daug naujovių iš Kinijos, bet dažniausiai jos nelabai „prigyja“… Triračiai dviračiai jau „klounizmas“, kaip žaislai. Kad ir gyvatlentės, kurios buvo populiarios prieš dešimt metų, tiesiog nepasiteisino. Čia kaip futbolininkams pasakytum, jog yra dar koks nors kitoks kamuoliukas, ar mažesni vartai…
Ekstrymas yra ekstrymas. Jis jau giliai įsišaknijęs. Juk riedučiai ir snieglentės jau tapo olimpinėmis sporto šakomis. Dabar į ekstremalų sportą reikia žiūrėti, kaip į normalų sportą.
DELFI gatvė: kiek klube ,,Iksas“ yra narių?
Mantas: mūsų klubas greitai gali išsiplėsti nuo 2 iki 200 narių. Mūsų uždavinys nėra didinti narių skaičių. Turime bendraminčių, kurie visad šalia, ir bet kuriuo momentu prisijungia. Pvz.: DJ Mamania. Giedriaus draugai prisijungia, kai reikia pastatyti skateparką. Visi, kurie mums padeda yra „X“ – klubo nariai. <...> Būna vaikų, kurie pasiūlo savo pagalbą, rengiant varžybas, nes darbų yra pakankamai: kažką sukalti, panešti, sustumti, nupirkti…
Apie džibingą
Prieš ketverius metus Giedrius su Mantu sugalvojo, kad jei Lietuvoje nėra tramplinų, reikia vystyti džibingą. Džibingas – tai čiuožimas su snieglente per turėklus ar dėžes. Čia sniego reikia gerokai mažiau nei įprastom snieglenčių sportui.
Anot Giedriaus, iš visų snieglenčių rūšių džibingas yra pats sudėtingiausias: ,,Žmonės turi būti normaliai „trenkti“, kad užsiimtų šiuo sportu. Nuo tramplino gali šokinėti bet kas: jei nepasiseka vis tiek nusileidi ant sniego. O džibinge, jei padarei kažką ne taip, ,,pasidžiauni” ant dėžės ar kokio turėklo… Džibingu užsiimantys žmonės gerokai „apsidaužo“ kaulus, tad jie turi būti atsparesni skausmui…“
Giedrius papasakojo, kad pirmose džibingo varžybose dalyvavo kokie septyni žmonės. Jis tikėjosi, kad kiekvienais metais džibingas Lietuvoje progresuos ir atsiras vis daugiau ir daugiau džibingerių. Tačiau per metus prisijungdavo tik vienas sportininkas… Ekstremalas suprato, kad džibingas greitai atrūšiuoja žmones: kas nori užsiimti tuo rimtai, o kas ne.
Džibingeriai jau turi treniruočių vietą: ant Tauro kalno pastatytas pirmasis džibingo parkas Lietuvoje. Giedrius teigė, kad čia renkasi daug perspektyvaus jaunimo. ,,Jie negaili lentų: jas aplaužo, ir patys apsidaužo. Bet rezultatai matosi.“
Skeitas – limuzinas
Nors Giedrius pirmenybę teikia džibingui, jis stengiasi išbandyti visus ekstremalius sportus: ,,Dabar važinėju dar ir su didele riedlente – longboard’u, kuri primena serfingą ant ratukų. Su ja gali keliauti po miesto centrą: jokie kamščiai negresia.
Jaunimas važinėja su skeitais tarsi su sportinėmis mašinomis, o mano skeitas – kaip limuzinas: didelis, lėtas, minkštas, su gerais amortizatoriais. Tiesiog riedi ir kaifuoji.“
Apie traumas: ekstremalą sustabdo tik neįgalumas
DELFI gatvė: o kaip su traumom? Ar ekstremalai atsparūs skausmui?
Giedrius: jeigu užsiimi ekstremaliu sportu šiek tiek labiau nei mėgėjiškai, traumos neišvengiamos. Visada žinai, kad gali nepasisekti. Ir būna, kad nepasiseka: tada lieki kokį mėnesį nejudrus, dar pora mėnesių reabilitacijos ir vėl stoji ant lentos. Beveik visi ekstremalai yra turėję ir lūžių, ir trūkių, ir patempimų… Tačiau tikrą ekstremalą gali sustabdyti tik tokia trauma, kuri padaro žmogų neįgaliu.
Paklaustas, ar ekstremalų merginos nepriekaištauja dėl pavojingos vaikinų veiklos, Giedrius paaiškino, kad dauguma ekstremalų merginų taip pat nevengia extreme sporto. Tačiau jos dar taip ,,nepačiuožusios“, viską daro ramiau.
DELFI gatvė: o ar daug ekstremalių merginų?
Giedrius: yra viena kita mergina, bandanti čiuožti per dėžę, ar nedidelį turėkliuką. Potencialas yra. Šiaip merginos greičiau tobulėja nei vaikinukai, tačiau iki pirmo kritimo… Tada atsiranda baimė, kuri stabdo visą progresą…
Savivaldybės aikštė skeiteriams: už ką ją giria užsienio ekstremalai ?
Anot Giedriaus, Vilniaus savivaldybės, Katedros, Europos aikštės labiausiai tinka ir patinka skeiteriams. Čia juos sutiksi beveik visada.
,,Kai tik Savivaldybės aikštė buvo atnaujinta, Vilniuje dar nebuvo skate parkų, riedlentininkai atrado būtent šią aikštę ir pradėjo ją ,,drožti”. Tuomet mieste buvo pastatyti keli riedučių parkai (prie Baltojo tilto, Pilaitėje, Lazdynuose ir Fabijoniškėse). Tačiau parkai tapo treniruočių vieta, o norintys pasirodyti vis tiek rinkdavosi pamėgtą aikštę.
Savivaldybės atstovams nepatiko, kad riedučių parkai pastatyti, o aikštė gadinama toliau. Tad buvo imtasi griežtesnių veiksmų – skeitas aikštėje uždraustas. Policija suiminėdavo sportininkus vien už tai, kad ramiai sau riedi skeitu, net negadindamas bortų,“ – pasakojo Giedrius.
Tuomet klubo ,,Iksas“ prezidentas Mantas pasiūlė Savivaldybės darbuotojams išeitį: aikštėje sumontuoti geležinius vamzdžius, kad skeiteriai važinėtų per vamzdžius, o ne per bortus. Taip nenukentėtų grindinys.
Po ilgų derybų, pasiūlymas buvo įgyvendintas ir riedutininkai tapo saugūs – policijos bijoti nebereikėjo. O savo triukus jie vėl galėjo demonstruoti plačiajai auditorijai – Gedimino prospekto praeiviams. Anot Giedriaus, Savivaldybės aikštę riedutininkai pamėgo ne šiaip sau: ,,Tai ideali vieta skeiteriams. Daug užsieniečių Savivaldybės aikštę laiko viena geriausių vietų riedutininkams Europoje. ”
Kuo gi ši aikštė ypatinga, kad ja taip žavisi Vilniaus svečiai? Giedrius pakomentavo: ,,Grindinys, bortai, laiptai – visa aikštės architektūra tiesiog pritaikyta skeitui. Vilniuje ši aikštė kaip Meka. Ten ir pradedantysis, ir profas ras, kur pračiuožti.”
Giedrius prisiminė, kaip svečiai iš viso pasaulio plojo merui už tai, kad neuždraudė skeito, o atrado alternatyvą – pastatė vamzdžius. Ekstremalas pasakojo, kad užsienyje dažniausiai pastatomi stoperiai (gelžgaliai, kurie trukdo čiuožti), taip skeiterius stengiamasi išstumti iš aikščių: ,,Vilniuje priimtas superinis sprendimas: ir jaunimas nenukentėjo, ir miestas liko patenkintas.”
DELFI gatvė: kokia situacija kituose Lietuvos miestuose: ar sąlygas treniruotis turi tik sostinės ekstremalai?
Giedrius: jau ir mažesniuose miesteliuose po truputį atsiranda extreme kultūra. Visi didesni miestai, kurie patenka į dešimtuką, jau turi vienokius ar kitokius riedučių parkus. Nors, aišku, tokių sąlygų treniruotis kaip sostinėje nėra. <…> Mažesniuose miestuose ir profesionalią įrangą įperka vos vienas kitas, o daugiausiai važinėjama su pigiom lentom.
Giedrius patikslino, kad šiek tiek profesionalesni skeitai kainuoja apie 400 Lt. Snieglentės yra gerokai brangesnės. Šiam sportui reikalingos ir apsaugos bei apranga. Tačiau Giedrius pasiūlė išeitį – pirkti padėvėtą įrangą.
Ekstremalas teigia, kad šiuo sportu užsiimantys rimčiau supranta, jog išleisti pinigai atsiperka.
Mantas: ekstremalus sportas – pagarbos vertas užsiėmimas. Vaikai neperka kompiuterinių žaidimų, cigarečių, alkoholio vien tam, kad sutaupytų pinigų lentai.” Idealistiškai Mantas pasvarsto, kad vaikai ir pamokas stropiau ruošti pradeda, kad gautų daugiau dienpinigių. O dienpinigius taupo skeitui.
Ekstremalų tūsai
DELFI gatvė: kokį stilių pripažįsta ekstremalai?
Giedrius: viskas daug sudėtingiau nei atrodo: pati extreme kultūra išsiskiria į atskiras kultūrėles su savo muzika, savo pasaulėžiūra.
Kai tik Lietuvoje atsirado riedučiai ir riedlentės, visuomenė galvojo, jog tai reperių, reiverių užsiėmimas. Yra ekstremalų, kurie vilki platesnius drabužius, klausosi hiphopo. Kiti dėvi siauresnius drabužius ir klausosi punk.
Visi turi savo užsiėmimus ir pomėgius, tačiau juos į extreme kultūrą jungia skeitas, riedučiai ar snieglentės…
DELFI gatvė: kur tūsinasi ekstremalai?
Giedrius: dažniausiai mus suvienija įvairių renginių afterparčiai. Ten būna didžiausia ekstremalų koncentracija. O šiaip tai visi priklauso skirtingom subkultūrom, tai ir tūsų vietos įvairios.
Mantas: mus jungia tie patys draugai muzikantai, pavyzdžiui DJ Mamania. Muzikantai ateina pažiūrėti mūsų, o kai ateina laikas pakalbėt apie muziką, einam ten, kur groja mūsų draugai.
Mantas išdavė, kad ekstremalus galima sutikti sostinės klubuose ,,Woo”, ,,Play”. Pastarajame ekstremaliai mėgsta pažaisti stalo futbolą.
DELFI gatvė: ar susidomėjimas ekstremaliu sportu didėja?
Mantas: taip, be abejonės. Ir ekstremalaus sporto įrangos parduotuvių daugėja, ir parkai dygsta, ir žurnalistų interesas auga. Aišku, yra ir problemų: trūksta televizijoje laidų ekstremaliam sportui. Vasaros metu varžybas rengiame Palangoj, pamenu, rengėm snieglenčių varžybas su dirbtiniu sniegu. Visokių crazy idėjų turim.
Giedrius: susidomėjimas didėja geometrine progresija.
