Nesąmonė, kad pavasaris prasideda tada, kai merginos pakeičia kelnes sijonais ir leidžiasi pakviečiamos pasėdėti ant drėgnos žolės kupsto tarp plastmasinių butelių puokščių. Pavasaris prasideda tuomet, kai prie kino teatro nusidriekia milžiniškos eilės, o žiūrovai tiesiog įsigeria į kino salės kėdes.
Didžiausias nekomercinio ir nepriklausomo kino festivalis viską piešia šviesiomis spalvomis: programoje daugiau nei 160 užsienio filmų ir nemažas pluoštas lietuviškų premjerų. Tačiau neapsigaukite – gal lietuviško kino pasispardymas pavasarį, yra tik agonijos drebulys?
Senos bėdos
Pagrindinis režisierių ir prodiuserių argumentas yra per mažas valstybės dėmesys nacionaliniam kinui. Priežastis – finansų stoka, pasekmė – filmų stoka. “Stokos” į kapus gali nuvaryti ir lietuvių kūrybinį potencialą.
Būtina prisiminti, kad lietuvių režisierių darbai rodomi didžiausiuose ir prestižiškiausiuose kino festivaliuose (Berlyno, Kanų, Venecijos). Filmai grįžta sulaukę pasaulio žiūrovų bei kritikų įvertinimų, o kur jie pagerbiami Lietuvoje?
Per 1990-2003 metų laikotarpį, „MediaDesk“ duomenimis, debiutavo tik devyni jauni režisieriai. „Visuomeninėje televizijoje (LRT) metai po metų filmus kuria tie patys vyresniosios kartos režisūros atstovai,“ – rašoma „MediaDesk“ pranešime.
Viena priežaščių, verčiančių kino režisūrą baigusius studentus pasukti ne į kiną, o į darbą reklamos agentūrose, yra nelanksti kino finansavimo sistema. Jaunimas yra tapęs jos įkaitais.
Fondai finansavimą dažniausiai teikia laiko patikrintiems, žymiems senosios kartos atstovams.
Šią liūdną situaciją iliustruoja Vytautas V. Landsbergis, pateikdamas vienos, jo nuomone, gabiausių H. Šablevičiaus režisierių kurso studentės Ramunės Rakauskaitės likimą – prie nešvarių indų krūvos Čikagoje…(tiesa, jos filmas, nufilmuotas Amerikoje, buvo rodomas „AXX“ metu).
Bene daugiausiai tarptautinių apdovanojimų šįmet susirinkęs režisierius Arūnas Matelis interviu „Lietuvos Rytui“ prisipažino, nebežinąs, kas turėtų atsitikti, kad pasikeistų situacija: „Manau, kad beveik nefinansuojamas Lietuvos kinas įrodė, kad yra daugybė ryškių darbų. Sakykime,kad mano pavyzdys yra ryškiausias, bet yra ir kitų – daugybėje festivalių Vildžiūno, Barto, Navasaičio, Stonio filmai yra tapę nugalėtojais. Tačiau tie, kurie valdo ir skirsto pinigus, to nemato ar nenori matyti.
<…>
Tokia padėtis ilgai tęstis negali. Pasaulis yra atviras, buvusių geležinių uždangų nėra, todėl žmonės, kurie šiandien kuria Lietuvoje ir nesulaukia jokio palaikymo ar paramos, rytoj jau kurs kitur”.
Proga jauniesiems?
Vis dar tikintys, kad Lietuvoje galima ir reikia kurti gerą, artimą, novatorišką kiną, 7 jauni karštakraujai kino režisieriai 2006 paskelbė “Kino Manifestą”. Jis gimė iš chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas, rašoma pranešime spaudai.
“Manifesto” tikslas yra pakeisti dabartinę Lietuvos kino situaciją. Atsisakyti pasenusių raiškos priemonių kultivavimo ir įgyvendinti naujas idėjas, rasti naujus kūrybos orientyrus.
“Ne žiūrovas turi eiti pas kinematografą, bet kinematografas pas žiūrovą,” – iškilmingai pažadama “Manifeste”.
Pirmasis iš dešimties per 2006-2009 metų laikotarpį pažadėtų sukurti filmų – Igno Miškinio „Diringas“. Jis pasakoja apie lietuviškos reklamos ypatybes.
Filmas pasakoja apie „tapimo žvaigžde“ procesą. Populiari ir visų mylima “žvaigždė” yra ne išskirtinė asmenybė, o tik darniai dirbančių viešųjų ryšių specialistų komandos produktas. Kritikai apie šį filmą atsiliepia dviprasmiškai, bet esmę geriausiai nusako Živilės Pipinytės („7 meno dienos“) citata: „Gal ir dėsninga, kad labiausiai “Diringe” pavyko reklaminis diringo videoklipas.“.
„Kino Manifestas“ turėtų susinaikinti 2009 metais, „”idant” netaptų negyvu ir laisvai kurti trukdančiu reiškiniu“. Beje, jį paskelbę režisieriai viešai įsipareigojo iki 2009 sukurti 10 filmų. Kol kas matėme tik vieną…
Kita proga pasirodyti jauniesiems kino kūrėjams yra trumpametražinių filmų festivalis „AXX“.
Jo nugalėtojams suteikiama proga savo idėjas įgyvendinti didžiajame ekrane. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių įsteigti dar vieną festivalį, buvo akivaizdžiai prasta lietuviško kino padėtis. „Tai – unikalus, į įprastus festivalio rėmus netelpantis reiškinys, kurio pagrindinis skirtumas konkurso skelbimas režisieriams bei kūrybos finansavimas,“ – taip skirtumus nuo kitų renginių įvardija organizatoriai.
„AXX“ iniciatyva sukurti pilnametražiai filmai „4ios susikertančios tiesės“ ir „Zero“ buvo gerokas postūmis į priekį.
Žinoma, dar lieka „Pravda 1 minutė“ ir daugybė moksleivių kino konkursų. Tačiau ką daryti juos laimėjus? Juk gavęs pirmąją vietą patvirtinantį popiergalį filmo iš jo nesukursi… Ko gero, geriausias tokių festivalių/konkursų laimėtojo įvertinimas yra kvietimas dirbti komercinėje televizijoje arba reklamos agentūroje.
Ateitis, kurios gali ir nebūti
Jeigu visas lietuviško kino bėdas suverstume pinigų stygiui arba neracionaliam jų paskirstymui – nebūtume teisūs. Jaunieji kūrėjai ir jų paruošimas yra bene svarbiausias dalykas, kuriant kokybišką lietuvišką kiną.
Nors „LMTA“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) dėsto puikiai savo darbą išmanantys dėstytojai, tačiau akademijos techninė bazė ir filmų realizacijos galimybės yra labai skurdžios. Vien faktas, kad per 1990-2003 metų laikotarpį debiutavo tik 9 jauni režisieriai, daug pasako ne tik apie pačios disciplinos, bet ir apie jaunojo/naujojo lietuviško kino perspektyvas.
Tačiau situacija nevienpusė. Finansavimą galima gauti ne iš valstybės ir, dažnai korumpuotais vadinamų, fondų. Reikia naudoti privačias lėšas.
Pirmąją privačią kino studija maždaug prieš 17 metų įkūrė Šarūnas Bartas. Jis laikomas vienu užsienyje žinomiausių lietuvių režisierių.
Kritikai teigia, kad jis biudžetą, nors ir menką, savo filmams pradėjo kaupti tik po to, kai jo darbai buvo apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose.
Kol kas Lietuvos kino pasaulyje situacija labai panaši į tą, apibūdinamą posakiu: jei negali įeiti pro duris, lipk per langą. Jaunieji menininkai, siekdami būti pamatyti ir išgirsti, turi kurti sau galimybes pasirodyti. Reikia džiaugtis, kad kol kas jaunimo kultūriniai projektai – retas reiškinys. Taigi, nišų veiklai yra…
