Jau beveik savaitę šalies kino teatrus pripildo Vilniaus miesto kino festivalio „Kino pavasaris” žiūrovai – nusidriekusios eilės prie kasų, pilnos kino salės ir įdomiausi pokalbiai po seansų apie ką tik matytus filmus. Nors laiko iki kovo 27–osios, regis, dar yra, tačiau norimus filmus iki festivalio pabaigos verta susiplanuoti iš anksto – seansai sparčiai pildosi. Į kokius filmus bilietais reikėtų pasirūpinti pirmiausiai, nelaukiant antrojo festivalio savaitgalio?
„Maždaug savaitę vaikščiosiu nutirpusia galva po festivalio atidarymo filmo. Sunku net pabandyt suvokt”, – apie Kanų Didžiuoju prizu ir dviem „Oskarais” apdovanotą režisieriaus Jonathano Glazerio Holokausto dramą „Interesų zona” sakė rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė. Jai pritarė ir reklamos specialistas, kūrybingumo dėstytojas Tomas Ramanauskas: „Siaubo filmas, kuriame siaubas yra kiekviename kadre, bet jį gali tik girdėti ir nujausti. Nors filmo veiksmas vyksta Aušvice, pats režisierius pabrėžė, kad tuo pačiu vyksta ir dabartyje. Skaudės.”
T. Ramanauskas į savo mėgstamiausių filmų sąrašą taip pat įtraukė atsipalaidavusią, savą pasaulį formuojančią Rodrigo Moreno komediją „Delinkventai” (The Delinquents), kurioje, pasak jo, viskas – truputį pro šoną: neišpildytas veiksmo filmo pažadas, pamirštamos detektyvo užuomazgos, šokinėjanti meilė. „Tris neskubrias valandas tekančiame upelyje plauks ir banko apiplėšimas, ir svajonių, ir gamtos, ir laisvės potroškiai. Ir gal net nusnaustas posmelis”, – neslėpė T. Ramanauskas.
Apie žmogišką gailestingumą, jaučiamą po Ira Sachs filmo „Labirintai” (Passages), kalbėjo žiūrovė Kornelija: „Režisierius tave įmeta pasaulį, kuriame padorumo ribos tampa reliatyvia sąvoka. Negali susitapatinti ar pamėgti bene nė vieno personažo, bet kartu pradedi jausti, kad tau jų žmogiškai gaila. Atskirai paminėti reikia ir pagrindinį vaidmenį atlikusį Franzą Rogowskį – vieną dieną jis tikrai lips ant svarbiausių apdovanojimų pakylos!”
„Gero jausmo filmas! – apie režisierės Elene Naveriani „Gervuogių skonį” (Blackbird Blackbird Blackberry) po seanso sakė žiūrovė Viktorija. – Apie 48 metų moterį, išgyvenančią pirmus kartus. Salė kvatojo, lydėsi tame lengvume, gyvenimo žaismingume, paauglystėj, nutikusiai vėliau. Visiškai apie gyvenimo vasarą, nutikusią rudenį. Ir apie pasirinkimą būti vienumoje bei savo pasirinkimo branginimą. Jau visoms draugėms parašiau eiti pasigrožėti ir pasijuokti!”
„Ne be reikalo kontroversiškas, ne be reikalo skandalingai pagarsėjęs, ne be reikalo žiaurus ir ne be reikalo žmogiškas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas suteikia viską, ką gali suteikti geras kinas, išskyrus gerą laiką, – apie dramą „Žalia siena” (Green Border) sakė scenaristas, aktorius Jonas Braškys. – Jūs negalėsite atitraukti akių, tačiau tą pačią akimirką vis galvosite, kada gi filmas pasibaigs, nes jį žiūrėti bus vis sunkiau ir sunkiau. Ar patogu? Ne. Ar norisi rėkti ant savęs paties, Aliaksandro Lukašenkos ar Andrzejaus Dudos? Taip.”
Žiūrovė Amelija po režisierių Maryam Moghaddam ir Behtash Sanaeeha filmo „Mylimiausias mano pyragas” (My Favourite Cake) seanso pasakojo, kad šis filmas – 97 minutės tyro ir švelnaus malonumo, sodriai sukaustyto puikiais dialogais ir subtiliu humoru. „Politinis, tačiau labai žiūroviškas feel-good movie, tinkamas visiems gyvenimo atvejams – eiti su mama, drauge, vyru ar net paaugliais vaikais”, – dalijosi ji.
Tuo tarpu žiūrovei Ingai įspūdį paliko Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania „Olfos dukros” (Four Daughters). „Šis filmas – vienas mane nustebinusių atradimų. Filmas, kuriame be galo jautriai, subtiliai ir organiškai persipina dokumentinio ir vaidybinio filmo ribos, kuris pagauna ir panardina į jausmų, minčių, požiūrių, išgyvenimų jūrą, kuriame vieną akimirką brauki ašarą, kitą – negali susilaikyti nenusijuokusi, trečią norisi šokti ir dainuoti apsikabinus visas tikras ir netikras seseris… Prisijungusios prie ISIS dingsta dvi Olfos dukros. Režisierė pakviečia aktores įsilieti į likusią šeimą ir vaidinti dingusias dukras, kai kuriose jautriose scenose – ir motiną. Istorija tikrai užkabinanti, įtraukianti ir ilgai nepaliekanti. Tikrai puikus filmas”, – sakė ji.
Dar viena rekomendacija dalijasi ir „Kino pavasario” direktorius Algirdas Ramaška. Šįkart jo akiratyje – prancūzų režisieriaus Xavier’o Legrand naujausias kūrinys „Įpėdinis” (The Successor). „Tikiu, kad daugelis pamena jo režisūrinį debiutą „Sūnaus globa”, kuris 2018 m. atidarė „Kino pavasarį” ir nuo pat pirmo seanso tapo žiūrovų favoritu. Po 6 metų pertraukos Xavier’as Legrand sugrįžta su trenksmu. Nesileiskite užliūliuojami, nes ramiai jis jūsų nepaleis. Pažadu, kad filmas nustebins, privers širdį plakti greičiau, o kai kuriose scenose ieškosite, kam būtų galima įsikibti į parankę”, – intrigavo A. Ramaška.
Daugiau apie filmus https://kinopavasaris.lt/programa/.
