Telefonas rodo liūdną žinią, o jūs jau dešimtą minutę žiūrite į tuščią žinutės langelį. Tokia akimirka pažįstama beveik kiekvienai: norisi palaikyti, bet bijote suklysti, pasirodyti šalta ar įkyri. Gera žinia ta, kad užuojautai nereikia talento rašyti, užtenka kelių paprastų taisyklių ir šiek tiek drąsos.
„Nežinau, ką pasakyti“ yra visai normalu
Daugelis atidėlioja užuojautą, nes laukia, kol sugalvos „tinkamus“ žodžius. Tačiau gedinčiam žmogui pirmiausia svarbu ne sakinio grožis, o tai, kad atsiliepėte. Trumpa žinutė tą pačią ar kitą dieną pasako daugiau nei išbaigtas laiškas po mėnesio.
Jei žodžių iš tiesų trūksta, galima taip ir parašyti. Sąžiningas „neturiu tinkamų žodžių“ skamba nuoširdžiau nei pakili frazė, kuri jums pačiai atrodo svetima. O jei norisi turėti nuo ko atsispirti, verta peržiūrėti užuojautos žodžius pagal situaciją ir pritaikyti juos savo santykiui su žmogumi.
Paprasta schema, kuri tinka beveik visada: vienas sakinys užuojautai, vienas apie velionį ar jūsų ryšį ir vienas apie tai, kuo galite būti naudinga. Trijų sakinių pakanka.
Žinutė ar kortelė: ką rašyti kur
Žinutė yra greitas ženklas, kad galvojate apie žmogų. Ją siunčiate vos sužinojusi, rašote taip, kaip paprastai kalbatės, ir pasirašote vardu, jei draugė ar kolegė gali neturėti jūsų numerio. Svarbiausias žinutės privalumas: ji neverčia atsakyti. Gedinčiai draugei tai didelis palengvėjimas.
Kortelė ar atvirukas ateina vėliau, dažnai per laidotuves ar paštu po kelių dienų. Ranka rašyti žodžiai skaitomi ramesnę akimirką ir neretai saugomi metų metus. Čia tinka šiek tiek oficialesnis tonas, pasirašoma vardu ir pavarde, o kolegai verta nurodyti, iš kur jūs: skyrių ar komandą.
Viena kitos jos nepakeičia. Artimai draugei galite parašyti žinutę šiandien, o kortelę įteikti atsisveikinimo dieną.
Keli pavyzdžiai, kuriuos lengva pritaikyti sau:
- Draugei žinute: „Ką tik išgirdau apie Tavo mamą. Man labai skaudu dėl Tavęs. Neatrašinėk, rytoj po darbo atvešiu sriubos ir paliksiu prie durų.“
- Draugei, kai žodžių nėra: „Tinkamų žodžių neieškosiu, nes jų turbūt nėra. Tiesiog žinok: ketvirtadienio ir penktadienio vakarai mano, jei tik norėsi kompanijos.“
- Kolegei žinute: „Ieva, sužinojau apie Jūsų tėtį. Labai užjaučiu. Šios savaitės klientų laiškais pasirūpinsiu aš, tad dėl jų nesijaudinkite.“
- Draugei kortelėje: „Brangi Lina, Tavo močiutė buvo pirmoji, kuri mane, dar paauglę, pakalbino kaip suaugusią. Tokių žmonių nepamiršta. Apkabinu Tave. Eglė“
- Kolegei kortelėje: „Miela Daiva, nuoširdžiai užjaučiame netekus vyro. Dar prisimename jo užaugintus pomidorus, kuriais vaišinote visą skyrių. Projektų skyriaus komanda“
Kada geriau paskambinti
Skambutis tinka tada, kai esate artimos: geriausiai draugei, sesei, giminaitei. Kolegai ar tolimesnei pažįstamai pirmosiomis dienomis tinkamesnė žinutė, nes šeima tuo metu tvarko daugybę reikalų ir kalbasi su artimiausiais.
Jei skambinate, kalbėkite neilgai ir leiskite draugei vesti pokalbį. Nori pasakoti – klausykite. Nenori – užtenka pasakyti, kad galvojate apie ją ir esate pasiekiama. Jei ji neatsiliepia, palikite trumpą žinutę ir nebeskambinkite kelis kartus iš eilės. Atsiliepti dabar gali būti tiesiog per sunku.
Vis dėlto atminkite: nuoširdi žinutė visada geriau nei skambutis, kurio taip ir nepadarėte, nes nedrįsote.
Konkreti pagalba vietoj „parašyk, jei ko reikės“
Frazė „jei ko reikės, skambink“ skamba geranoriškai, bet perkelia visą darbą gedinčiam žmogui: jam reikia sugalvoti, ko paprašyti, ir dar išdrįsti tai padaryti. Daug paprasčiau, kai pasiūlote kažką apčiuopiamo ir su laiku:
- „Šeštadienį galiu pavedžioti Tavo šunį.“
- „Pirmadienį ir antradienį pasiimsiu vaikus iš darželio kartu su savo.“
- „Galiu nuvežti Tave tvarkyti dokumentų, kai būsi pasiruošusi.“
- Kolegei: „Perimsiu Tavo susitikimus šią savaitę.“
Dar vienas žmogiškas ženklas – sugrįžti po laidotuvių. Tada svečiai išvažiuoja, žinučių sumažėja, o tyla gali būti sunkiausia. Po kelių savaičių parašykite be jokios progos, tiesiog pasiteiraudama, kaip ji laikosi. Įsidėmėkite ir svarbias datas: velionio gimtadienį, metines, Vėlines. Platesnių patarimų, kaip pasirinkti būdą ir laiką, rasite Danguje.lt straipsnyje apie užuojautos pareiškimą.
Jei matote, kad draugei sunku ilgą laiką, nebandykite tapti jos terapeute. Užtenka būti šalia ir, jei pati prakalbs apie tai, švelniai priminti, kad pasikalbėti su šeimos gydytoju ar psichologu nėra silpnumo ženklas.
Ko geriau vengti
- Klausimų apie aplinkybes. „Kaip tai atsitiko?“ verčia pasakoti tai, ko žmogus galbūt nenori. Jei norės, papasakos pati.
- Lyginimo su savo patirtimi. Net jei išgyvenote panašią netektį, pokalbis turėtų likti apie ją, ne apie jus. „Žinau, ką jauti“ dažnai nuskamba ne taip, kaip norėjote.
- Paaiškinimų ir paguodų „iš šono“. „Taip buvo lemta“, „viskas bus gerai“, „turi būti stipri“ gali pasirodyti kaip skausmo sumenkinimas.
- Santrumpų ir jaustukų. „Užj.“ ar vienas širdelės ženklas vietoj žodžių atrodo kaip skubėjimas. Parašykite visus žodžius, net jei jų tik du.
- Viešų įrašų per anksti. Socialiniuose tinkluose nerašykite apie mirtį, kol šeima pati jos nepaskelbė. Vėliau užuojautą rašykite po jų įrašu, o ne savo paskyroje.
- Staigaus tono pasikeitimo. Jei visada kalbatės „Tu“, nepereikite prie „Jūs“, ir atvirkščiai. Kreipdamosi „Jūs“ į vieną žmogų, rašykite didžiąja raide.
- Darbo klausimų kolegai. Užuojautos žinutėje jų neturėtų būti, nebent norite nuraminti, kad jais pasirūpinsite.
Trumpai
- Atsiliepkite greitai, net jei žodžiai netobuli.
- Žinutė – iš karto ir neformaliai, kortelė – vėliau ir šiek tiek iškilmingiau.
- Skambinkite artimai draugei, kolegai užteks žinutės.
- Siūlykite konkrečią pagalbą su diena ir valanda.
- Neklauskite apie aplinkybes ir nelyginkite su savo patirtimi.
- Sugrįžkite po kelių savaičių: tuomet palaikymo reikia labiausiai.
