Tas jausmas, kai šiurpas ima net jį pamačius, o prisilietus trenkia elektra, nesulyginamas su jokiu kitu. Gali dėl jo nuversti kalnus, nuvažiuoti į pasaulio kraštą, paaukoti draugus, atiduoti viską, kad tik galėtum būti su juo. Esi patyrusi šį jausmą? „Panelės“ skaitytojų istorijos atskleidžia liūdną tiesą – besaikis aukojimasis dėl vaikinų niekada neatneša laimės, o tavo auka dažniausiai lieka neįvertinta ir paminta. Ar verta į meilės liūną šokti strimgalviais? Patirtys rodo, kad šaltas dušas tokiu metu geresnis padėjėjas nei rožiniai akiniai.
Portale panele.lt merginų paprašėme pasidalyti savo skaudžiausiomis patirtimis, kai besąlygiška meilė žmogui suteikia jam galią su tavimi elgtis taip, kaip tik jis panori. Sunku objektyviai vertinti, kai širdis lipa iš krūtinės, bet šios istorijos verčia susimąstyti, ar tikrai verta viską aukoti tam vieninteliam, kuris pučia dūdelę, pagal kurią šoki. Ar jis neturėtų tavęs palaikyti, skatinti ir džiaugtis tuo, ką darai? Šiose istorijose tokie klausimai kilo tik likus rožinių akinių šukėms.
SPORTAS ARBA AŠ
Iš Kauno kilusi Akvilė (17) ilgai rimtai sportavo, kol sutiko savo išrinktąjį. Iš pradžių bendrauti su pamėgtu vaikinu sekėsi gerai, jis palaikė ir skatino sportuoti, ateidavo palaikyti į varžybas. Vėliau viskas pasikeitė – jis pradėjo skųstis, kad Akvilė per treniruotes ir varžybas neranda jam laiko, kad po jų būna pavargus ir su juo nuoširdžiai nebendrauja: „Man atrodo, kad kartu praleisdavome tikrai daug laiko ir viskas buvo gerai. Tačiau supratau, kad mylimas žmogus man svarbesnis už sportines ambicijas, todėl sportą mečiau… Buvo sunku, nes sportas buvo tiesiog mano kraujyje. Kai atsirado daugiau laiko, jis pradėjo priekaištauti, kad jam per mažai laisvės, kad esu per daug įkyri. Kilo dar vienas konfliktas, kuris neišsisprendė. Po kiek laiko mes išsiskyrėme. Laimė, pavyko grįžti į sportą ir dabar vėl esu labai laiminga!“
„AČIŪ“ NESULAUKSI
Klaipėdietė Austėja (16) su vaikinu draugavo septynis mėnesius. Galime sakyti, kad kankinosi kiekvieną dieną: „Aš jam turėdavau parašyti „Labas rytas“, domėjausi, ką jis mėgsta, ko nori, stengiausi dėl jo ir dovanojau jam tai, kas labiausiai patiko. Už tai net ačiū nebuvau sulaukusi. Turėjau reikalauti dėmesio, o gaudavau jo labai mažai. Bandžiau visada atrodyti gražiai, kad labiau jį dominčiau ir traukčiau, tačiau ugnelės jo akyse taip ir nepamačiau. Vis maniau, kad tai kada nors pasikeis, bet… kuo toliau, tuo mažiau jis išvis kreipė į mane dėmesį. Dar prikišdavo, kad per daug iš jo reikalauju ir jį spaudžiu. Kai pasibaigė mano kantrybė, viską nutraukiau. Po savaitės jis manęs atsiprašė. Kaip visada, tik kalbėjo, bet nesiėmė jokių veiksmų.“
VAIKINAS VAIKO KAILYJE
Kaune gyvenančios Adrijanos (21) patirtis sako, kad dažnai meilė uždeda tokius rožinius akinius, jog nematai, kaip juoda darosi aplinkui: „Kai įsimyliu, nebematau nieko aplink. Pradėjau draugauti su vaikinu, kai man buvo vos šešiolika. Tada viskas buvo lyg pasaka – visur kartu, niekada atskirai. Taip kokius metus… Sulaukus aštuoniolikos nusprendžiau, kad esu pakankamai suaugusi išeiti gyventi su antrąja puse, taip bėgdama nuo tėvų sparnelio. Nemokėjau nei valgyt daryti, nei skalbti, nežinojau, kas yra namų ruoša… Išeidama nežinojau, kad manęs laukia patys sunkiausi metai. Apsigyvenome kartu jo tėvų negyvenamame bute, ten reikėjo remonto, baldų, buitinės technikos. Nieko neturėjom, o mano svajonių princas net nesiruošė ko nors imtis…“
Po kurio laiko Adrijana susirado patinkantį darbą, tačiau bėdos namuose nesibaigė. Draugas nematė reikalo jai padėti buityje, kai ji grįždavo pavargusi, skundėsi, kad nelabai turi, ką veikti: „Tenka vienai daryti valgyti, namus sutvarkyti, nes jis kaip kiaulė nieko nenuveikė per dieną. Kai po 4 valandų prisėsdavau, prasidėdavo pretenzijos, kad aš nieko nedarau, mat jo drabužius jau reikia skalbti, jam netinka, kaip aš gaminu. Jo draugai jam visada buvo ir bus pirmoje vietoje, o jei tik aš ko paprašysiu, visada liksiu kalta. Vis dar esu su tuo vaikinu, nes meilė man uždėjusi labai didelius rožinius akinius. Netikiu, kad dar ilgai būsime kartu, jaučiu pasiruošusi pradėti naują gyvenimą, juk tokių vaikinų pilni kampai, kai į savo situaciją pažvelgi iš šalies.“
PALIKO TUŠČIOMIS
Gabrielė (21) iš Marijampolės tikrai nesitikėjo, kad jos ir vaikino keliai kada nors išsiskirs: „Paprasčiausiai atsisakiau viso gauto palikimo, stambios sumos ir nekilnojamojo turto. Palikimas buvo nuo mano sužadėtinio. Išsigydžiusi žaizdas susipažinau su vaikinu, kuris pareikalavo atsisakyti sužadėtinio paliktų turtų ir juos perleisti jo artimiesiems. Vien dėl meilės jam aš, aišku, visko atsisakiau ir patikėjau jo pagrindimu, kad nėra ko imti svetimų turtų. Vėliau labai greitai tas vaikinas atsisakė manęs pačios, kaip aš savo turto.“
IŠKEITĖ Į VAIKINĄ
Lilija (20) šio įvykio nepamirš visą gyvenimą. Su vaikinu ji draugavo pusę metų, tad gimtadienio proga norėjo nupirkti jam kažką ypatingo ir svarbaus: „Buvo sunkus laikas – neturėjau pinigų dovanoms. Vienintelis dalykas, kuris padėjo man jų gauti, buvo… gitara. Dėl mylimo žmogaus pardaviau daiktą, kurį taip visą gyvenimą vertinau. Nupirkau jam dovaną, jau ruošiausi vykti pas jį, kai gauvau žinutę, kuri visą gyvenimą tuo metu apvertė aukštyn kojomis: „Aš miegojau su savo draugu.“ Mano vaikinas iškeičia mane į kitą vaikiną… Didesnio pažeminimo nesu turėjusi.“
GERIAUSIA DRAUGĖ – NEPAKEIČIAMA
Vilnietės Eglės (14) buvęs vaikinas negalėjo pakęsti jos geriausios draugės. Ji nė neįsivaizdavo, kodėl, bet norėdama įtikti draugui ji ėmė ignoruoti draugę. Dabar sako, kad tai buvo pats kvailiausias poelgis jos gyvenime. „Vėliau paaiškėjo, kad jam nepatiko dar kažkas, tad visu šimtu procentų derinausi prie jo. Ėmiau labiau domėtis tuo, kuo domisi jis, bet jis vis tiek mane paliko. Po tokio akibrokšto supratau, kad geriausia draugė gyvenime yra viskas. Laimė, mes su ja ir vėl bendraujame, ji man atleido, o vaikinas jau seniai pamirštas. Niekam nelinkėčiau padaryti tokios klaidos.“
NETIKĖTI SVEČIAI
Kartą kaunietės Ernestos (19) gyvenime buvo toks vaikinas, kurį ji buvo beprotiškai įsimylėjusi: „Galėjau dėl jo padaryti viską, tačiau, kaip vėliau supratau, jis to paties dėl manęs padaryti negalėjo. Viskas nutiko vasarą, kai buvau išvykusi dirbti į užsienį, o jis liko Lietuvoje. Susirašinėdavome internetu, tačiau pajutau, kad kažkas ne taip, jis pradėjo tolti… Nusprendžiau nieko nesakiusi atskristi jo aplankyti ir nustebinti, kad reikalai susitvarkytų. Tačiau jis visiškai neapsidžiaugė, sakė, kad man nereikėjo to daryti, o galiausiai prisipažino jau turintis kitą. Jaučiausi pažeminta ir pykau pati ant savęs, kad dėjau tiek daug vilčių. Jam šis išsiskyrimas visiškai neatrodė skaudus, o mūsų santykiai buvo turbūt tik mano galvoje, bet ne abiejų mūsų širdyse.“
