Šios istorijos autorė Dorotėja(vardas autorės prašymu pakeistas) apdovanojama ARTDECO kosmetikos rinkiniu. Nori ir tu istoriją mainyti į grožio priemonių rinkinį? Taisykles rasi čia.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Mano istorija turi dvi pabaigas: meilės ir draugystės. Ji – mano geriausia draugė Agnė. Apie mane ji žino viską nuo A iki Ž: pradedant mano pomėgiais, kasdienybe, internetinių svetainių slaptažodžiais, ji netgi žino, kur pirkau megztuką, kurį vilkėjau pirmadienį mokykloje, baigiant juo – vieninteliu ir nepakartojamu. Ji žino visas mano istorijas apie jį, kurias pasakojau tris, penkis, devynis kartus ir kaskart vis labiau įsijautusi. Ji puikiai žino, kaip aš dievinu tiesiog gulėti ant lovos priglaudusi prie lūpų skarelę, kuri dvelkia jo kvepalais!
Jis – Mantas. Kaip ir minėjau, – vienintelis ir nepakartojamas. Net ir dabar, praėjus tokiam ilgam laikui, galiu pasakyti, kad jis vis dar yra tikrai išskirtinis.
Puikiai atsimenu, kai į mano kiemą Utenoje per kiekvienas atostogas iš Vilniaus atvažiuodavo toks berniukas, vardu Mantas. Dar ir dabar galėčiau tiksliai pasakyti, kurioje laiptinėje, kuriame bute ir pas ką jis svečiuodavosi. Netgi tuos tris didelio daugiabučio langus parodyti galėčiau! Tada mintyse jį titulavau gražiausiu kiemo berniuku. Jis buvo už mane dvejais metais vyresnis. Man šešeri, o jam – aštuoneri. Taip, tai buvo pirmoji mano vaikiška simpatija, tačiau tikrai nemaniau, kad tas pats Mantas bus ir pirmoji meilė, o gal net ir paskutinė…
Praėjo metai. Dveji. Treji. Dešimt, Ir jau nesu maža mergaitė, man – jau šešiolika. Tačiau vaikinų fronte – nieko gero. Kasdien girdžiu, kaip draugės pasakojasi apie pirmas glamones, pirmą bučinį. O aš tyliu. Jo dar nebuvo. Nesvarbu, kad yra vaikinų, kurie man mirktelt nespėjus imtų mane ir pabučiuotų.
Bet kas iš to, kai nei su vienu net įsivaizduoti to pirmojo bučinio nesinori! Nors ir praėjo daugybė metų, gražiausio Utenos kiemo vaikino iš galvos išmesti neišeina. Dažnai tikrinu jo „Facebook‘o“ profilį (tik susikūrusi paskyrą iškart sužinojau jo pavardę ir pasikviečiau jį į draugus) Rodos, jis vienišas, tačiau parašyti jam nedrįstu. Tikriausiai jis net nenutuokia, kas aš tokia…
Praėjo dar pusė metų. Šv. Kalėdos. Miesto bažnyčioje vyksta Kalėdinės mišios, į kurias kiekvienais metais su šeima einame. Vos įžengus į bažnyčią negaliu patikėti savo akimis! Tos šviesios, aristokratiškos odos ir garbanotų plaukų neįmanoma su niekuo supainioti.. Taip, tai jis. Rodos, ir jis mane pastebėjo.
Pasirodo, kad mano spėjimai buvo teisingi. Po poros savaičių gaunu žinutę į „Facebook‘ą“. Mantas: „Sveika!:) Kokia panelė tu užaugai! Ar prisimeni mane?“. Netrukus apsikeitėm telefono numeriais. Nuo to viskas ir prasidėjo. Susirašinėjimai, besitęsiantys visą naktį, šypsena, gavus žinutę… Nors ir paskutinį kartą realybėje bendravom tada, kai dar buvom visai pypliai, tačiau pagalvojus apie jį kūnu bėgioja šiurpuliukai.
Nuo mano pasakojimų apie jį geriausiai draugei Agnei sukasi galva. Skaitau jai mielas žinutes, kurias jis man rašo. Smagu, kad draugė džiaugiasi kartu su manimi.
Su Mantu sutarėm dėl pirmo susitikimo datos ir laiko. Iki Utenos iš Vilniaus jis atvažiavo pas mane su savo mašina. Išsitraukiau mėgstamiausius savo drabužius, pasidariau nekasdienį makiažą, pasikvėpinau, šimtą dvidešimt septintą kartą pažiūrėjau į veidrodį ir išlėkiau. Tą dieną, kurią praleidom kartu, galiu įrašyti į įsimintiniausių dienų sąrašą. Puikiai praleidom laiką, artimiau susipažinom ir be galo daug prisijuokėm! Pasirodo, jis turi puikų humoro jausmą.
Po šio susitikimo bendravom toliau. Netrukus susitikom ir antrą, ir trečią kartą. Dabar jau ir aš neužsičiaupiau Agnei pasakodama apie savo pirmąjį bučinį, apie pirmąsias glamones mašinoje. Aš kiaurą dieną pračiauškėdavau pasakodama, koks jis nuostabus, kaip kvepia jo kvepalai, kokios putlios jo lūpos, kaip man patinka jo akys, koks puikus jo humoro jausmas, koks jis protingas.
Praėjo keli mėnesiai. Susitikinėjom gana dažnai, po 3-4 kartus per savaitę. Glamonės, bučiniai. Esame daugiau nei draugai, tačiau ne pora. Viliuosi, kad jis galvoja ir apie rimtesnį žingsnį – tikrą draugystę.
Ant nosies – septynioliktas gimtadienis. Sodyba užsakyta, viskas paruošta, svečiai sukviesti. Tarp jų ir jis – vienintelis ir nepakartojamas. Pagaliau bus proga supažindinti Agnę su savo pirmąją meile. Nekantrauju!
Pagaliau atėjo ta diena, rugpjūčio 21-oji, mano šventė. Ruošiuosi, puošiuosi. Noriu atrodyti nuostabiai!
Svečiai renkasi, pagaliau pro duris, nešinas didele gėlių ir balionų puokšte, pro kurią nesimato jo veido, įžengia Mantas. Mano Mantas. Mano žvilgsnis Agnei sufleruoja ,,štai!!! Tai jis!!“ Ji šypsosi ir žiūri į mane. Stiprus apkabinimas ir bučkis. Tik,kažkodėl ne aistringas bučinys, kaip visada, o paprastas pakštelėjimas į žandą. Gal jis drovisi mano draugų? Na, nesvarbu. Metas švęsti!
Kažkas išjungė šviesą salėje, groja romantiška muzika, kas bučiuojasi kiemely, kas šoka. O aš jaučiu, kad kažkas mane stipriai apkabina iš nugaros. Norėčiau,kad tai tęstųsi amžinai. Bučinys. Daug bučinių. Komplimentai. Aš devintam dangui. Į salę įėjo Agnė, įjungė šviesą ir prisėdo prie stalo. Atsisukdama į ją matau jos perkreiptą veidą ir piktą žvilgsnį. Nesupratau. Tačiau per daug ir nesirūpinau, nes dabar – mano akimirka, turiu ja džiaugtis.
Vėl prisėdom prie stalo.. Neatsimenu, kaip nuėjau nuo stalo, ką veikiau visą naktį, tačiau dabar, praėjus dar vieneriems metams po mano 17-ojo gimtadienio, puikiai prisimenu tą vaizdą, kai ieškodama Manto užlipau į antrą aukštą, o ten ant lovos užklupau jį besiglamonėjantį su mano „ex“ geriausia drauge. Po kiek laiko sužinojau, kad jie pažįstami buvo jau gana ilgą laiką ir kad mudvi su Agne buvom įsimylėjusios tą patį, vienintelį ir nepakartojamą, Mantą.
Dabar nekenčiu savęs už tai, kad po to, ką jis man padarė, kasdien apie jį galvoju, kad naktimis verkiu, kad vis dar tikiuosi sulaukti jo skambučio, kad neįsileidžiu į savo gyvenimą jokio kito vaikino, nes svajoju tik apie jo bučinius ,prisilietimus, kad prisimenu jo šypseną.
Nekenčiu savęs ir už tai, kad negaliu pasitikėt nei vienu žmogumi, kad visą laiką po mokyklos praleidžiu viena, kad vaikštau pajuodusiais paakiais ir pikta, o anksčiau buvau visuomet linksma ir besišypsanti…
