Skaitytoja Greta dalinasi savo istorija. „Negaliu sakyti, kad man trūksta vaikinų dėmesio. Tačiau aš jiems – tik draugė, dar neatsirado toks, kuriam netrukdytų mano antsvoris…“, – laišką pradeda Greta.
Manai, kad tavo gyvenimas vertas knygos? Atsiųsk ją, apdovanosime knygomis! Konkurso [-[0]-]
Gretos istorija:
Kiek save atsimenu, buvau apkūni. Pripratau, kad esu sunkiausia mergaitė klasėje, o iš geriausios draugės jos „importinės“ suknelės negalėjau skolintis, nes ją užsimaudavau maždaug iki kelių… Keisčiausia, kad niekuomet nesistengiau sulieknėti, nes, atrodė, kad kitokia būti ir negaliu. Man niekuomet netrūko draugų, visuomet turėjau įdomių užsiėmimų, nebuvo kada dėl svorio graužtis. Tiesa, prasidėjus paauglystei vengiau fotografuotis ir staipytis prieš veidrodį – supratau, kad figūra pasigirti negaliu.
Gyvenau tikrai laimingą gyvenimą, kuriame netrūko nuotykių, linksmų akimirkų ir nepakartojamų draugų. Tiesa, kol draugės dalindavosi pasimatymų įspūdžiais ir per naktis su mylimaisiais kalbėdavosi telefonu, aš žiūrėdavau serialus arba kurdavau sėkmingos karjeros planus. Juk kai daug uždirbsiu, tai gal ir tą figūrą kažkaip pasigražinsiu?..
Tačiau vieną dieną mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Draugės gimtadienyje susipažinau su jos pusbroliu Donatu. Kaip visuomet „apsišarvavau“ juokeliais ir ironija, tai visuomet padėdavo laimėti aplinkinių, o ypač vaikinų, palankumą. Donatui, akivaizdu, mano humoro jausmas patiko, tą vakarą mes ilgai kalbėjomės, nustebau, kai vienai merginai jį pakvietus šokti, jis mandagiai atsisakė ir pakvietė mane eiti pasėdėti balkone, kur nesigirdėjo vakarėlio šurmulio.
Jaučiausi lyg ant sparnų, toji naktis atrodė pasakiška: simpatiškas vaikinas, šilta vasaros naktis, nejaugi ir mane aplankė laimė? Draugams skirstantis namo atsisveikinti teko ir man. Donatas pasakė, kad pakvies mane į „Facebook“ draugus, atsisveikinami apsikabinome.
Grįžusi namo ir sėkmingai išvengusi mamos priekaištų su šypsena veide griuvau į lovą miegoti. Ryte pabusi iškart skubėjau jungti kompiuterį ir, žinoma, „patvirtinti“ Donato kvietimą draugauti. Ta proga net ir profilio nuotrauką pasikeičiau, iki tol mane virtualioje erdvėje atspindėjo mėgstamiausio animacinio serialo herojus…
Pradėjome susirašinėti, mainytis linksmų „YouTube“ klipų nuorodomis, iki išnaktų kalbėtis apie įvairiausius dalykus. Draugėms nieko nepasakojau, nenorėjau, kad jos pradėtų smalsauti. Džiaugiausi, kai Donatas pasikvietė kartu pažiūrėti komediją kino teatre. Buvau įsitikinusi, kad tai – pasimatymas, netgi įsigijau naujus džinsus (pardavėja patikino, kad su jais atrodžiau lieknesnė), susigarbanojau plaukus. Atėjus į kino teatrą teko nustebti: ne, Donatas manęs neapgavo, priešingai – jis atėjo su grupele draugų. Na, nieko tokio, su draugais irgi gali būti smagu. Klydau, oi kaip aš klydau…
Netrukau pastebėti, kad Donatas rodo išskirtinį dėmesį vienai iš jo atsivestų draugių. Lina, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jo bendraklasė, Donatas akivaizdžiai ja žavėjosi, ji, panašu, taip pat nebuvo abejinga. Nesu tokia kvaila, kad nesuprasčiau, jog tikrai nebuvau pakviesta į pasimatymą. Nebegalėjau būti kine, todėl dar net nenusipirkusi bilieto pamelavau, jog atsirado nenumatytų reikalų. Visą kelią namo tramdžiau ašaras. Jau geriau būčiau ėjusi miegoti, tačiau nusivylimo pagauta sėdau prie kompiuterio ir žinutėje iškeikiau Donatą. Parašiau, kad jis mane apgavo, kad suteikė tuščių vilčių ir galiausiai pasielgė kaip tikras niekšas.
Atsakymo neteko ilgai laukti. Tą patį vakarą telefone sužino Donato vardas, atsiliepus pasigirdo kiek neįprastas jo balsas. „Greta, tau viskas gerai? Ten tu man tą nesąmoningą žinutę rašei? Kas tau yra? Tu ką, manei, kad mes… draugaujam?! Nepyk, bet maniau, kad tu protingesnė. Ar aš tau kada nors bent kokią viltį suteikiau? Ar bent kokiu ženklu parodžiau, kad tu man patinki kaip mergina? Puikiai žinai, kad man patinka kitokios merginos, ne kartą sakiau…“, – neįprastai rūsčiai kalbėjo Donatas. „Greta, tu tikrai labai faina, na, bet nepyk, man lieknos patinka…“.
Nepamenu, kaip išjungiau telefoną ir knišbsčia kritau į pagalvę. Pirmą kartą gyvenime verkiau dėl vaikino. Negalėjau patikėti, kad tas, kurį laikiau ypatingu ir artimu žmogumi, sugebėjo taip skaudžiai mane įžeisti. Niekam apie šį nepasakojau, man buvo gėda, vis dar jaučiuosi apgailėtina, kad leidau sau įsisvajoti. Tikriausiai teks susitaikyti, kad aš tik „faina“, tačiau tikrai negeidžiama…
Tavo gyvenimas – dėmesio verta istorija? Siųsk ją adresu [-[5]-] ir jei tavo istorija atsiras portale, gausi knygą specialiai atostogoms!
