Šia istorija dalinasi panele.lt skaitytoja Raimonda. Už geriausią savaitės istoriją Raimonda apdovanojama Cate Tiernan knyga „Nemirtinga mylimoji“. Dėl prizo kreipkis vytaute@panele.lt
Manai, kad tavo gyvenimas vertas knygos? Atsiųsk ją, apdovanosime knygomis! Konkurso taisykles rasi čia.
Raimondos istorija:
Meilė ir draugystė yra du svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime. Tačiau kartais likimas nusprendžia iškrėsti pokštą ir priverčia mus pasirinkti kas svarbiau draugas, lydintis mus nuo pat vaikystės ar meilė karštesnė už ugnį.
Deja, taip nutiko ir man. Aš ir Gabrielė nuo vaikystės buvom neišskiriamos. Abi buvom vienturtės atžalos savo šeimose, todėl buvom tarsi sesės. Neturėjom paslapčių, kartu juokdavomės ir verkdavome. Visose gyvenimo situacijose viena kitai buvom tarsi ramstis. Tačiau buvom skirtingos kaip diena ir naktis. Gabrielė niekada nenustygdavo vietoje, jos būdavo pilna visur, o aš buvau ramesnė ir kuklesnė. Kai reikėdavo aš ją nuramindavau, o ji mane padrąsindavo.
Vieną vėlyvą vakarą sulaukiau Gabrielės skambučio, ji verkdama prašė, kad ateičiau pas ją. Nieko nelaukdama skuodžiau pas draugę. Jos vaikinas susirado kitą, tarp jų viskas baigta. Tokią žinią išgirdau iš ašarose paskendusios Gabrielės. Aš kaip tikra draugė guodžiau ją ir liūdėjau kartu visą naktį. Vaikystėje jos šeimą tėvas paliko dėl kitos moters, todėl išdavystę ji laiko pačiu bjauriausiu dalyku pasaulyje ir ją išgyveno ypač skaudžiai.
Ėjo dienos, o Gabrielės vis nepavykdavo pralinksminti. Tada nusprendžiau, kad meilės žaizdas geriausiai gydo kita meilė ir užregistravau savo draugę viename pažinčių portale. Jai nieko nesakiau, žinojau, kad ji tam nepritars ir viena pradėjau naujo vaikino Gabrielei paieškas. Ilgai neužtrukau, iš pulko vaikinų išrinkau mano manymu patį tinkamiausią ir suorganizavau pasimatymą. Liko tik sunkiausia, prisipažinti Gabrielei ir įkalbėti ją eiti į susitikimą.
Draugei ši idėja tikrai nepatiko, bet po ilgų įkalbinėjimų ji sutiko, tik iškėlė vieną sąlygą, kad kartu eisiu ir aš, juk pati užviriau šią košę.
Pasimatymas praėjo sklandžiai, visi kartu linksmai pasijuokėm iš šios istorijos pradžios. Vaikinas liko sužavėtas Gabriele, o ir ji pati neliko abejinga, tik to neparodė. Taigi Tadas pasiūlė man toliau bendradarbiauti ir padėti sužavėti mano draugę.
Tadas man dažnai rašydavo, skambindavo ir klausdavo patarimo į kokį filmą nusivesti Gabrielę, kokias gėles ji mėgsta, kartu planuodavome jų susitikimus, kuriuose dažnai dalyvaudavau ir aš. Ilgainiui mūsų pokalbiai tapo vis ilgesni, o temos vis platesnės, net nepajutau, kaip meilė Tadui apsigyveno mano širdyje. Deja, Gabrielei jis taip pat tapo brangus.
Susitarėm su Tadu susitikti parke išrinkti vietą, kurioje jis pasiūlys Gabrielei tapti jo mergina.Susitikę mes kaip visada kvailiojom, Tadas nusprendė parepetuoti savo vakaro pasirodymą, čiupo mane į glėbį ir paklausė ar būsiu jo mergina. Visas linksmumas staiga dingo ir jis netikėtai mane pabučiavo. Man apsvaigo galva, nežinojau, ką daryti ar sakyti. Į pokštą tai nebuvo panašu. Pasimetus aš ištrūkau iš jo glėbio ir tarus, kad man jau laikas, pabėgau namo.
Grįžusi namo verkiau, supratau, kad beprotiškai jį įsimylėjau. Buvau pasiryžusi šiuos jausmus užgniaužti giliai širdyje, bet tas bučinys viską apsunkino. Ašarodama gulėjau lovoj ir laukiau Gabrielės skambučio, kai ji džiaugsmingai pasipasakos apie šį vakarą su Tadu. Tačiau jai paskambinus jos balsas buvo ne toks linksmas, verkdama ji prašė, kad ateičiau. Nusišluosčiau ašaras ir nesuprasdama, kas vyksta, susiruošiau pas Gabrielę, bet prie durų mane sustabdė Tadas. Jis paaiškino, kad su Gabriele viskas baigta, kad tas bučinys padėjo suprasti, ką jis man iš tikrųjų jaučia ir kad nori būti su manim. Tą akimirką man reikėjo priimti vieną svarbiausių sprendimų savo gyvenime – išsaugoti geriausią draugę, kuri man kaip sesuo, ar likti su vaikinu, kurį beprotiškai myliu ir išduoti Gabrielę. Buvo sunku, tačiau apsisprendžiau ir liepiau Tadui išeiti mūsų gyvenimo. Man skaudėjo, skaudėjo ir jam, bet supratau, kad taip geriau. Nuėjus pas Gabrielę mes abi apsikabinom ir verkėm, ji nieko nežinojo apie mano ir Tado jausmus ir iki šiol nežino.
Jau praėjo metai kai Tado nebėra mūsų gyvenime, daugiau jo ir nebemačiau. Gabrielė pamiršo jį ir toliau džiaugiasi gyvenimu, bet mane vis dar lanko prisiminimai apie kartu praleistas akimirkas ir beprotiškas ilgesys. Taip norėtųsi išsipasakoti draugei, išsiverkti jai ant peties ir pasidalinti tą liūdesį pusiau kaip darydavome lig šiol, bet šįkart viskas kitaip. Saugosiu šią paslaptį giliai savo širdyje kaip ir savo meilę Tadui.
Tavo gyvenimas – dėmesio verta istorija? Siųsk ją adresu [-[4]-] ir jei tavo istorija atsiras portale, gausi knygą specialiai atostogoms!
