KLAUSIMAS: turiu problemą, kuri mane kankina jau seniai. Prieš pusmetį susipažinau su vienu vaikinu. Iš karto jam pajaučiau simpatiją, todėl džiaugiausi, kad mes puikiai sutariame.
Maždaug po dviejų mėnesių nusprendžiau pasakyti, ką jaučiu. Taip ir buvo – jis klausėsi manęs, išplėtęs akis, tačiau, kai paklausiau, ką jis man jaučia, jis tik paslaptingai nusišypsojo ir visiškai nieko nesakė.
Kad ir kaip ten buvo, bet tai man suteikė vilties. Dėl meilės aš pasidariau lyg nesava. Visuomet su aplinkiniais būdavau pakankamai išdidi, tačiau, kai pasirodydavo mano simpatija, visas išdidumas kažkur „išgaruodavo”.
Po to prisipažinimo aš, galima sakyti, visai neslėpiau savo jausmų. Stengdavausi būti kuo arčiau jo, rašydavau jam daugybę SMS žinučių, kartais net skambindavau paklausti ką jis veikia, jeigu tik jį pamatydavau negalėdavau nuo jo atitraukti akių, žinojau, kada jis grįžta iš treniruočių ir tuomet išeidavau į lauką (mes esame kaimynai).
Žinoma, jam tai įkyrėjo, nors jis ir stengėsi to neparodyti (nes gailėjo manęs), sukandęs dantis su manimi kalbėdavosi, nors žodžiu atsakydavo į mano SMS. Tačiau vėliau jis man pasakė: „Manau, kad mes negalime būti pora”.
Ilgai dėl to sielvartavau, tačiau juk pati viską sugadinau. Negaliu patikėti, kad būdama mergina elgiausi kaip koks išprotėjęs maniakas. O baisiausia, kad kitais metais mes tapsime klasiokais ir man tikrai reikės su juo bendrauti.
Dabar jau nebenoriu, kad taptume pora, nes mano klaidų jau turbūt neįmanoma ištaisyti, nors neslėpsiu, kad jį dar vis myliu. Tačiau kaip man su juo bendrauti? Noriu atgauti išdidumą, bet net nežinau kaip. Ar apsimesti, kad nieko neatsimenu, ar bendrauti kaip ir prieš man prisipažįstant?
ATSAKYMAS: labai tau dėkui už laišką, nes tu parašei drauge ir daugelio merginų ir vaikinų, kuriuos užklupo panašūs pergyvenimai, vardu. Mane sujaudino tavo aprašymas, kuriame tu „lyg išprotėjęs maniakas“ prisipažinai apie savo jausmus.
Įsimylėjus tikrai pavirstame maniakais arba maniakėmis, persekiojame tą, kuris mums patinka, tykome laiptinėse, laukiame koridoriuose, „užbeldžiame žinutėmis“, pliurpiame visokias mums nebūdingas nesąmones, nesitverdami savame kailyje. Toks nenormalumas yra absoliučiai normalus. Visiškai tave suprantu ir man artimas tavo jumoro jausmas savo pačios atžvilgiu.
Tau patinkantis vaikinas taip pat pasirodė gerai. Elgėsi mandagiai, kantriai ir santūriai. Visai nebūtinai iš gailesčio. Gal jis pats yra patyręs meilę be atsako, gal jis jautrus ir nujaučia, kad
tau sunku, gal yra mandagus ir džentelmeniškas, o gal buvo pasimetęs ir suglumintas tavo netikėto prisipažinimo?
Įsivaizduoju, kad labai išgyveni, nes tavo jausmai liko be atsako. Ir girdžiu, kad jautiesi praradusi išdidumą. Palauk, ar prisipažinti, kad myli lygu prarasti išdidumą? Išsiaiškinkime.
Jeigu prisipažinai, kad myli ir tau vaikinas atsakė tuo pačiu, tai išdidumas išliko? O kodėl meilės be atsako situacija – tai prarastas išdidumas? Tu padarei tai, ką kiekvienas tavo vietoje norėtų padaryti – prisipažinti apie savo jausmus, pamatyti, pasikalbėti, būti greta.
Tu nepadarei nieko gėdingo, smerktino ar verto pajuokos. Tu tapai pažeidžiama, nes apie tavo jausmus jis sužinojo. Tau baisu, ką jis pasakys ar padarys, kai atsidursite vienoje klasėje. To mes negalime žinoti. Bet tu pati esi ir toliau savimi, nors tau ir labai baisu. Kad ir kas atsitiktų, tu gi nesigaili dėl savo jausmų, nors patyrei daug sielvarto.
Tiesiog būk savimi. Nepamiršk, kad tu atsakai už savo elgesį, o jis – už savo. Elkis natūraliai. Gerbk ir vertink savo jausmus. Tavo jausmai buvo tikri ir nuoširdūs. Gal mokslo metų eigoje pasitaikys proga ir galėsi drąsiau prisipažinti, kad buvai jį įsimylėjusi, tik gaila, kad be atsako. O dabar laikai pasikeitė. Pavydžiu tau.
Esi drąsi, išdidi ir sąžininga, kad nesmerki vaikino, kad rūpiniesi jūsų santykiais ateityje. Norėčiau tokia būti, būdama penkiolikos.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
