Gyvenimas žmogui pateikia tūkstančius situacijų, kurios išprovokuoja skirtingą jo elgesį, reakciją ir jausmus. Turbūt galima būtų išskirti kelis dažniausiai pasireiškiančius ir ryškiausius jausmus. Puikiai žinomi ir ne kartą patirti jausmai: kai norisi skristi iš laimės, mirti iš juoko, šokti nuo stogo iš nevilties ar… sprogti iš pykčio.
Pyktis yra tas jausmas, kurį argu ar galėtumėme prisikirti lengvai suvaldomų jausmų klasei. Ne vienam pažįstama situacija, kai drebančiomis rankomis, žaibuojančiomis akimis ir kibirkščiuojančia širdimi išsakai kažkam viską, kas „susisuka“ ant liežuvio galo, o vėliau tenka rausti iš gėdos. Kodėl kyla pyktis? Kaip jį suvaldyti ar įsižiebusį užgesinti?
Pykti yra normalu ir sveika, taip pat kaip mylėti, juoktis ar verkti. Problema dažniausiai slypi kitur: žmonės dažnai nesupranta, kodėl jie yra pikti, nesuranda šio jausmo priežasčių, todėl natūralu, jog negali jų eliminuoti. Svarbu yra ieškoti įniršio šaltinių ir neignoruoti šio jausmo, stengtis jį išreikšti, nesukeliant neigiamų padarinių ir problemų.
Bėda yra ne pykčio egzistavimas, o nemokėjimas su juo tvarkytis. Svarbiausia, yra žinoti, kaip valdyti tą jausmą, mokėti jį išreikšti, kartais prislopinti ar visiškai sunaikinti.
Pykčio laikymas savyje taip pat nėra išeitis, ypač jauniems žmonėms. Tai gali būti sudėtinga ne tik jiems patiems, bet ir tėvams, draugams ir visai juos supančiai aplinkai.
Dėl ko mes pykstame?
Štai kelios priežastys, dėl ko gimsta pykčio jausmas:
· būname įskaudinti ar nuliūdę;
· būname įžeisti žmonių akivaizdoje;
· išgyvename pokyčius šeimoje, tokius kaip tėvų skyrybos;
· esame priversti daryti kažką, ko visiškai nenorime;
· manome, jog esame nevisaverčiai;
· būname neišklausyti;
· jaučiamės vieniši ar atstumti;
· jaučiame aplinkos spaudimą;
· kažkas palieka ar miršta;
· jaučiame nepasitenkinimą patys savimi;
· manome, jog nepadarome to, ko iš mūsų tikimąsi.
Pyktis gali pasireikšti įvairiais būdais
Mes galime:
· sužeisti kitus žmones;
· rėkti ant kitų žmonių;
· susidėti su žmonėmis, kurie įveltų mus į bėdą;
· gadinti, daužyti daiktus;
· prarasti savitvardą;
· persivalgyti (turėti mitybos sutrikimų);
· patekti į bėdą;
· įskaudinti žmones, kurie nesusiję su mūsų pykčio priežastimi;
· atsisakyti eiti į darbą, mokyklą;
· nekalbėti su niekuo aplink;
· skandinti pyktį alkoholyje;
· pradėti vartoti narkotikus.
Kai pyktis nuslūgsta ir situacija pagerėja, žmonės nustoja šitaip elgtis, tačiau reikėtų nepamiršti, jog laikui bėgant gali atsirasti rimtų tokio elgesio padarinių.
Kaip nuslopinti pykčio bangas?
· Vienas iš padedančių nusiraminti dalykų yra bendravimas. Reikėtų pasikalbėti su žmogumi, kuriuo visiškai pasitiki. Išsakius savo problemas turėtų būti lengviau dėl dviejų priežasčių. Pirma, žmogus dažnai yra perpildytas neigiamų emocijų ir kai jas išlieja, jam pasidaro lengviau. Kita vertus, kai išgirsti garsiai dėl ko nerimauji ar pyksti, gali visa tai kitaip įvertinti.
· Reikėtų išsiaiškinti, dėl ko iš tikrųjų pyksti ir nepulti priimti sprendimų, kol dar verda kraujas, pasiklausyti muzikos, palaukti, kol praeis šiek tiek laiko ir pasverti viską iš naujo.
· Dažnai nuraminti pykti padeda pasivaikščiojimas gamtoje, mirkimas karštoje vonioje, gilus kvėpavimas, piešimas ar dienoraščio rašymas, sportas, geros knygos skaitymas.
Padėk pats sau
Komplikuočiausia situacija susiklosto tada, kai žmogus pats savęs nesupranta, nežino dėl ko jį kankina nuolatinis pykčio jausmas. Dažnai tai būna senų problemų, neramumų ar stresų šešėlis.
Tokiu atveju žmogaus reakcija į nepalankią situaciją dvigubėja ar padidėja daugiau kartų, dėl anksčiau prikauptų nuoskaudų. Neretai žmonės patys nesupranta, kad netinkamai pasielgia su kitu žmogumi, todėl, norint padėti sau ,reikėtų tiesiog prabilti.
Pasikalbėti su tuo žmogumi, dėl kurio gyvenimas pavirsta verdančiu katilu arba su žmogumi, kuris gali jus nuraminti ir grąžinti gyvenimą į senas vėžias.
