Šiandien pasižiūrėjusi žinias, išgirdau, kad kas penktas darbingo amžiaus žmogus gali netekti darbo. Man baisu. Kitais metais brolis išvažiuos mokytis svetur, tėvai ji turės paremti. Taip pat tėvai yra nusipirkę soda, už kurį nesumokėta paskola. Tiek tėtis, tiek mama – beveik pensinio amžiaus.
Manau, kad mamą jau rudenį „išmes“ iš darbo, nes darbovietė žada atsisakyti apie 100 darbuotojų. Man baisu. Dabar neesame labai turtingi, tačiau kas bus nuo kitų metų – aš neįsivaizduoju. Žinau, kad turėsiu, ką valgyti ir panašiai, tačiau juk vien to neužtenka?
Aš nenoriu, kad tėvai parduotų savo sodą – jie turi jį tik 2 metus, ir sudėjo labai daug darbo. Aš nežinau, ką reikės daryti. Aš nežinau, kaip mes gyvensime.
ATSAKYMAS: pats svarbiausias dalykas – neprarasti nuovokos, kai taip baisu ir neramu dėl šeimos finansinės padėties. Pirmoji reakcija visada yra kaustantis siaubas, stojanti širdis ir džiūstanti gerklė, būna labai sunku.
Tą reakciją sukelia mintys. Mintys nuspalvintos labai pesimistiškomis ir juodomis spalvomis. Tau dabar atrodo, kad jūs neišgyvensite, negalėsite sumokėti paskolos, neužteks pinigų būtinoms reikmėms, maistui arba komunaliniams patarnavimams.
Po tokios aštrios siaubo ir baimės reakcijos sunku atsigauti, bet nereikia nuleisti rankų. Tiksliau, nereikia prarasti vilties. Nors jos beveik nebėra kuo palaikyti.
Pirmiausia, tau baisu dėl ateities, nes dabartis yra dar, tikiuosi, nepasikeitusi. Šiuo metu, kai rašai laišką, abu tėvai turi darbus ir gauna atlyginimus. Tai gerai.
Brolis išvažiuos mokytis į kitą šalį. Jam reikės finansinės pagalbos. Ar esate šeimoje pasikalbėję ir suderinę, kad jis po dviejų, trijų mėnesių, kai apsipras ir ims susigaudyti naujoje šalyje, pradės pats užsidirbti savo reikmėms. Jeigu nebus pinigų, kad galėtų mokytis, tada jis gali iš pradžių dirbti, o po metų tęsti studijas. Taip daro nemažai žmonių.
Tavo tėveliai gali pasikalbėti su banku apie paskolos atidėjimą arba laikiną įmokų sumažinimą. Bankai taip pat stengiasi palaikyti savo klientus, nes jie dirba su pinigais ir visai nenorėtų prarasti klientų, ir užsiimti sodo pardavimo reikalais.
Jeigu tavo mama jau žino, kad turės išeiti iš darbo, verta apsvarstyti, kur ir ką ji galėtų dirbti. Žinau, kad mažesniuose miesteliuose pasirinkimo galimybės mažesnės. Gal verta domėtis darbu dideliame mieste ir važinėti? Paprastai, žmonėms, kurie turėjo tam tikrą profesiją, sunku pakeisti savo įsivaizdavimą, kad jie gali dirbti ir ką kita. Bet naujos veiklos išbandymas sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir pakelia savigarbą.
Gal tu moki iš senelių kokį nors versliuką, galėtumei pagaminti meilų ir gražių daiktelių ir nuvažiuoti į visokias muges, kurios tai vienoje tai kitoje vyksta, ir taip prasimanyti pinigų savo reikmėms.
Gal kaimynų senutei reikia nuravėti daržą, nukasti morkas, surinkti ir surūšiuoti obuolius? Greičiausiai, tu turi savo pačios idėjų, kurias verta išbandyti.
Susiplanuokite šeimoje, kiek galite sumažinti savo išlaidas jau dabar, kad galima būtų susitaupyti sunkesnėms dienoms.
Gal jūs jau atlikote šį sudėtingą „namų darbą“ ir viską apskaičiavote, numatėte variantus ir tikėtinas galimybes. Tada labai šaunu.
Tavo šeimos nariai palaiko vienas kitą, kalbasi, tariasi, stengiasi sugalvoti visokių variantų, ką daryti. Tačiau gali būti ir kitaip. Besibaimindami žmonės, išgąsdina vienas kitą, patys to nenorėdami.
Kiti, krizei gresiant, ima stipriau pyktis ir bartis, kaltina vienas kitą, koneveikia valdžią, dar kiti nejučiomis pajunta ilgalaikę depresiją, pasineria į slogias mintis ir nebeišnaudoja net akivaizdžių galimybių.
Kai kas ima verkšlenti ir susinervina, kai jam siūlomos kokios nors išeitys. Kai matai, kad taip vyksta su kuriuo nors šeimos nariu, reikia žmogui padėti atsigauti – padrąsinti, palaikyti, parodyti galimus darbo skelbimus, pasikalbėti su kitais artimaisiais, nukreipti pas gydytoją, jeigu reikia.
Pasakysiu, kad tu labai atsakinga ir rūpestinga duktė. Iš laiško aišku, kaip labai tu susirūpinusi ne tik savimi, bet, visų pirma, tėvais. Žinoma, kad krizė sunkus, nestabilus ir baimę keliantis laikotarpis. Darbo vietos išsaugojimas nuo žmonių pačių ne visada priklauso.
Visad turėk omenyje, kad reikia pirmiausia išsaugoti savo orumą ir garbingumą, nepriklausomai nuo ištikusios padėties. Panika praeis, atsiras galimybė mąstyti ir tada į galvą ateis labai vertingų minčių. Niekada nebūna taip, kad kaip nors nebūtų.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
