Kiekvienas iš mūsų esame ne tik nepriklausomos asmenybės, bet ir kompanijų, grupių, susibūrimų, organizacijų nariai. Mums nepakanka būti savimi, mes norime turėti draugų, būti pripažinti, įvertinti, mėgstami.
Buvimas tarp žmonių reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių – tenka derintis prie kitų asmenų norų, charakterio, poreikių.
Tai ne visada lengva, tačiau jei nenori būti atstumtas – būtina. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime grupės įtaką mūsų asmenybėms.
Nemąstyk
Grupėje dažnai užgniaužiami nuomonių skirtumai, siekiant bendravimo harmonijos. Nors bendrystės jausmas skatina darbo ir veiklos produktyvumą, priklausymas grupei lemia tam tikrus tavo asmenybės pakitimus, kartais net pavojingus.
Pagal Irvingą Janisą grupėms būdingas: 1) draugiškumas, sutelktumas; 2) santykinis grupės izoliavimasis nuo priešingai manančių; 3) lyderio, kuris leidžia suprasti, kokius sprendimus jis vertina palankiai, buvimas.
Mes stipriausi!
Kai grupėje vyrauja panašios nuomonės, o skirtingai mąstantys yra atribojami nuo grupės veiklos, grupės nariai gali lengvai pervertinti savo galią, visada jaustis visada teisiais.
Nepažeidžiamumo iliuzija. Dažnai grupės, subkultūros (skinai, gotai, hipiai ir kt.) jaučiasi teisiausios ir jaučia savo vertybių, idėjų bei veiksmų jėgą. Kartais net nesąmoningai suvokdami savo neteisumą, grupės nariai nedrįsta to pripažinti ir pasiteisina, kad tai grupės ideologija.
Visuotinis pasitikėjimas grupe. Grupės nariai mano, kad jų grupė veikia teisingai. Jie nekreipia dėmesio į etinius bei moralinius visuomenėje nusistovėjusius principus.
Dalis komandos narių gali jausti abejonių dėl reikalavimo prisitaikyti prie grupės narių, jas išsako, bet vėliau nusileidžia grupės nuomonei.
Manau, kad net draugų grupėje kartais pasijuntate vienas/-a su savo kitokia nuomone, tačiau dėl „šventos ramybės“ patylite arba nusileidžiate…
1. Grupės nariai užsidaro savame minčių rate:
Pasiteisinimas. Grupės nariai atsisako asmeniškai priimti iššūkius, atsakomybė už veiksmus paprastai perkeliama grupei.
Sakoma, kad dauguma kažką nusprendė. Taip pat pasiteisinama, kad tuo metu tai buvo pats geriausias sprendimas iš visų. Nekreipiama dėmesio į realybę.
Pvz., grupė vaikinukų sumušė panką dėl jo išvaizdos, jų pasiteisinimas nuskamba taip: „Nereikia čia vaikščioti išsimarginus mūsų gatvėje. Kitą kartą žinos. Pamokėm.“ Taigi, pasiteisinimas – mes pamokėme.
Priešai. Grupės, kuriai būdingas grupinis mąstymas, nariai savo priešus laiko pernelyg blogais, kad su jais būtų galima leistis į diskusijas, arba per silpnais.
Diskusijose gimsta tiesa, praplečiamas matymo laukas, geriau suprantama vertybių, nuomonių įvairovė. Kai to nėra – viena grupė puola kovoti su kita grupe.
Dažnai prieš „priešus“ naudojamos įvairios prievartos formos – psichologinis, moralinis, materialinis ar net fizinis smurtas. Tačiau prievarta neišsprendžia problemų, tik gilina nesantaiką.
Pvz., gatvėje dvi grupuotės sukėlė riaušes, tačiau po riaušių niekas neišsisprendė, o tik liko klausimas, kada vėl vyks kova dėl revanšo.
2. Grupė turi būti vieninga:
Spaudimas elgtis vienodai. Tiems, kurie suabejojo grupės nuomone ir planais, jos nariai duoda griežtą atkirtį. Abejojantys žmonės dažnai vadinami „nevykėliais“, „nesusipratėliais“, „baltomis varnomis“ ir kt.
Grupėje svarbu iškelti individo laisvę būti savimi, suteikti galimybę jam išsakyti savo nuomonę. Nebūtina su nuomone sutikti, bet ją reikia gerbti, nes negerbiamas žmogus užsidaro savyje, o tai grupės tobulėjimui neduoda jokios naudos.
Cenzūra. Kai nutylime savo idėjas, nenorėdami įžeisti grupės narių, ilgainiui pradedame kaltinti save, jeigu pasitvirtina mūsų išsakyti žodžiai arba garsiai neišsakytos mintys.
Grupėje, kurioje dominuoja stiprus grupinis mąstymas, vieni ar kiti nariai turi itin akylai valdyti savo žodžius, mintis.
Tai – nuolatinis nesaugumas, vidinės įtampos didinimas. Juk būti savimi – kiekvieno save mylinčio žmogaus pats didžiausias noras. Kuris nenori būti priimtas toks, koks yra?
Vieningumo iliuzija. Savicenzūra ir spaudimas nesuardyti susitarimo sukuria vieningumo iliuziją. Hitlerio aplinkoje nebuvo nuomonių skirtumų. Tiesiog visi ėjo Hitlerio minčių keliu. Aišku, kai kuriems kilo abejonių, tačiau vėlgi gyvybė ir saugus bei turtingas gyvenimas buvo pakankamas pasiteisinimas, kad abejonės būtų pakeistos aklu pasitikėjimu.
3. Proto sargai. Grupinis mąstymas gali sukliudyti ieškoti priešingos informacijos, ją patirti ir svarstyti kitas galimybes.
Dažnai tenka girdėti: „Neprieštarauk“. Lyderiai, pasak britų psichologų Beno Newello ir Davido Lagnado (2003), pvz. Irako karo atveju, tiek Saddamas Husseinas, tiek George W. Bushas buvo supami vienminčių, kurie tik patvirtindavo tai, kuo lyderiai buvo įsitikinę.
Irako prielaida buvo ta, kad esą galima pasipriešinti įsiveržusioms pajėgoms. Jungtinių Valstijų prielaida, kad po sėkmingos invazijos, seks trumpas taikios okupacijos laikotarpis ir po to netrukus suklestės demokratija.
Taigi, grupei ir stipriems bei išmintingiems lyderiams nereikia stabdyti prieštaraujančių nuomonių, nes tik jos leidžia pamatyti visumą, kurios žmogus dėl fiksacinių psichikos mechanizmų negali iš karto pamatyti ir dažniausiai pamato per vėlai.
Kaip išvengti supanašėjimo?
1. Būkite objektyvūs – neremkite nei vienos pozicijos, jeigu jomis visomis abejojate;
2. Skatinkite kritišką vertinimą. Labai gerai grupėje vieną žmogų paskirti tiesiog nepriklausomu stebėtoju;
3. Palankiai priimkite nuoširdžiai prieštaraujančiojo siūlymus ir kt.;
4. Palankiai išklausykite kritiką;
5. Pasistenkite pakartoti, ką sakė prieštaraujantis, pasitikslinkite, ar teisingai supratote;
6. Būkite atviri ir pasirinkite vietoj taktikos „arba-arba“ – taktiką „ir – ir“.
Linkiu išlikti savimi, unikaliomis asmenybėmis. Tai tikrai nėra lengva, bet pabandyti verta.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
