Kai Aistė mane pamatė, pradėjo garsiai juoktis. Juokėsi kelias minutes nesustodama. O aš tik stovėjau plačiai šypsodamasis ir rankoje laikydamas tris raudonas rožes bei laukiau, kol ji pagaliau nurims. Kai juoko banga nuslūgo, ji paklausė, ar šios rožės yra jai. Atsakiau neigiamai, jos buvo skirtos Robertai.
Aistė dar šiek tiek pasijuokė, tada išvadino mane beviltišku romantiku ir rankos mostu paragino eiti į parduotuvę nusipirkti alkoholio.
Po gėrimo ant Kapo kalno, nesinorėjo taip smarkiai gerti. O į alų išvis žiūrėti negalėjau. Dėl to pasiėmiau sau vermuto su limonadu. Gėrimas gal ir „bobiškas“, tačiau bent išsiskirsiu iš minios, pagalvojau.
Aistė sau nusipirko sidro. Kai išėjome iš parduotuvės, pradėjau klausinėti Aistės, ar ji pasikalbėjo su Roberta apie mane. Aistė linktelėjo galva, pasirodo, ji pasakė Robertai, kad ji mane sužavėjo.
Pradėjau nervintis: na, ir kam ji išsidavė taip greitai. Puoliau ją terorizuoti, klausdamas, ką Roberta apie mane mano. Aistė atsakė, kad kol kas Roberta neturi apie mane jokios nuomonės, dėl to dar turiu šansų.
Tada ji dar kartą man priminė, kad su ja tapti daugiau nei draugais tikrai labai sunku. Sakė, kad nepadės net ir visos pasaulio gėlės. Šie žodžiai tik dar labiau mane įkaitino – man patinka iššūkiai.
Kai Roberta atidarė buto duris, trumpam netekau amo: tąkart ji atrodė dar įspūdingiau nei mokykloje. Jaučiausi it būčiau apšaudytas Amūro strėlėmis. Roberta pamačiusi gėles, atrodo, sutriko.
„Gersi gėles?“ – paklausi ji vangiai nusišypsojusi. „Ne, noriu padovanoti jas didžiausiai vakarėlio puošmenai ir savo svajonių merginai,“ – pasakiau šiek tiek neužtikrintu balsu bei įteikęs gėles pabučiavau merginai į žandą.
Ji mandagiai padėkojo ir nubėgo į virtuvę pamerkti gėlių. Priėjęs arčiau Aistės paklausiau, kaip gėlių įteikimo ceremonija atrodė iš šalies. Aistė su šypsena pasakė, kad viskas atrodė labiau nei apgailėtinai. Na, ir nesiseka, pagalvojau. Nieko, bandysim ją „laužti“ toliau.
Tą vakarą buvome aštuoniese: trys vaikinai ir penkios merginos. Kaip supratau, to studento, apie kurį ji pasakojo Aistei, nebuvo. Dėl to dar labiau apsidžiaugiau. Tą vakarą nuolat primindavau Robertai apie savo egzistenciją: kviesdavau ją kartu išgerti, pašokti, pasikalbėti ir panašiai. Mano laimei ji buvo mandagi ir dažniausiai „nesilaužydavo“ nei pašokti, nei draugiškai paplepėti.
Aistė viską stebėjo iš šalies ir kartas nuo karto it tikra ekspertė dalindavo man merginų „kabinimo“ patarimus. Buvo visai linksma. Jaučiausi savas Aistės ir Robertos draugijoje. O į kitus tiesiog nekreipiau dėmesio.
Pastebėjau, kad kuo Roberta labiau girtėjo, tuo arčiau mane prisileisdavo. Laikrodžiui išmušus dvyliktą valandą ji pati mane pakvietė sušokti lėtą šokį. Roberta stvėrė mano ranką ir nelaukdama atsakymo paragino eiti kartu su ja į kambario vidurį. Plačiai jai nusišypsojau ir nusekiau paskui.
Apsikabinome. Plūstelėjo adrenalinas. Jutau jos iškilumus, smingančius man į krūtinę. Buvo gera. Apglėbiau ją tvirtai ir lėtai prisitraukiau arčiau savęs. Norėjau, kad ji pajustų mano vyriškumą, kad mano rankose jaustųsi saugi ir užtikrinta.
Ji įrėmė galvą man į petį ir užmerkė akis. Supratau, kad jai yra gera. Žvilgsnis trumpam nukrypo į kambario kampą, kur stovėjo Aistė. Ji iš pradžių žiūrėjo į mus, tačiau pastebėjusi mano žvilgsnį, atitraukė akis ir pradėjo vaidinti, jog kalba su kažkokiu vaikinu.
Keista. Matyt, ji nenori, kad jausčiausi nepatogiai dėl to vaidina, kad jos nedomina mūsų šokis. Kvaiša. Visą dėmesį vėl sutelkiau į Robertą. Ji buvo vis dar užsimerkusi. Supratau, jog dabar pati tinkamiausia proga ją pabučiuoti. Tačiau pradėjau šiek tiek dvejoti.
Buvo drovu, nes nežinojau, kokia bus jos reakcija. Supratęs, kad jei ir toliau dvejosiu, daina gali baigtis, nustūmiau visas pašalines mintis šalin ir stipriai bei šiek tiek „naglai“ įsisiurbiau jai į lūpas.
Jutau, jog pagavau ją nepasiruošusią. Iš pradžių ji buvo sumišusi, jos lūpos nežinojo, ką daryti: ar atsiduoti, ar atstumti. Tačiau po kelių sekundžių ji man pasidavė: plačiai išsižiojo ir mes pradėjome godžiai laižytis. O Dieve, kad jūs tik žinotumėt, kaip man buvo gera ją bučiuoti, liestis prie jos, justi jos liežuvio vėsą savo burnoje. Man net atsistojo!
Hehe, kiek „bachūrams“ kartais mažai reikia. Po pusilgio laižiako atitraukėme lūpas ir pažvelgėme viens kitam į akis. Roberta man nusišypsojo. „Tu man patinki,“ – sušnabždėjau jai į ausį. Tačiau ji man nieko neatsakė.
Vietoj to įsisiurbė man į lūpas ir pradėjo dar vieną laižiako seansą. Kai atsibučiavome, prisėdome ant sofos dar išgerti. Buvome susikabinę rankomis it įsimylėjėliai. Išgėrėme po kokteilį ir tada Roberta trumpam atsiprašė į tualetą.
Akimis pradėjau ieškoti Aistės. Ją suradęs pribėgau prie jos ir meiliai apkabinau. Tada atsitraukiau, padėjau rankas jai ant pečių ir laimingas sušukau: „Aiste, mums pavyko. Esi mano geriausia draugė!“
Ji man vangiai nusišypsojo ir pasakė, kad džiaugiasi už mane. Tačiau ji man patarė būti budriam ir įsitikinti, ar Robertai patinku rimtai, ar ji su manimi tik žaidžia.
