Man 14, esu aštuntokė. Kitais metais pereisiu į gimnaziją.
Mokausi beveik puikiai, ir tai darau beveik be jokių pastangų. Tiesiog
taip išeina. Noriu pradėti rimčiau mokytis, bet vis pristingu valios.
Tingiu.
Draugų – nedaug. Galima sakyti, jų nėra. Draugo sąvoka man labai svarbi
(draugas – tai žmogus, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jis tavimi taip
pat. Nebūtina visuomet būti kartu. Galbūt net ir po 10 metų galėsi jam
pasipasakoti, paprašyti pagalbos, paskambinti vidury nakties, ir jis tavęs
išklausys).
Tokio draugo aš neturiu. Gali pasirodyti, jog aš labai
daug reikalauju, bet dėl tokio draugo ir pati galėčiau tiek padaryti ar net
daugiau.
Paprasčiausiai kol kas nėra kam būti drauge.
Esu uždara. Todėl man sunku bendrauti su pažįstamais žmonėmis. Taip, su
pažįstamais…
Kažkodėl jais labiau nepasitikiu, nei visiškai svetimais
žmonėmis. Pastariesiems galėčiau viską apie save papasakoti, net
nemirktelėdama.
Tikriausiai taip yra, nes bijau, kad pažįstami žmonės, žinodami apie mane, gali tuo pasinaudoti, išduoti.
Labai noriu išmokti laisviau bendrauti, bet negaliu išginti minties, jog niekuo negalima
pasitikėti. Kvaila, bet tai mano tiesa. Kartais visai nieko pabūti
vienumoje. Bet vis dėlto kartais labai norisi turėti draugą. Iš tos
vienatvės net norisi kaukti.
Turiu vieną draugę. Su ja gana gerai sutariu, bet niekaip negaliu jai
atsiverti. Ji iš manęs paskui šaiposi, jei pasakau ką nors asmeniško
(pvz.: jei pasakau, kad susirašinėjau su vaikinu, kurio slapyvardis
„yourprince“. Ji iškart erzina, jog tai mano svajonių princas).
Gal tai
ir smulkmena, bet jos pakanka, kad nebenorėčiau jai pasakoti nieko
daugiau.
Klasėje neturiu draugų, su kuriais praleisčiau laiką. Tai su viena, tai su kita drauge pabūnu, bet
nieko pastovesnio.
Aš tarsi atsarginis variantas… Pritapti sunku, nes
nesidomiu nei muzika, nei mada, vaikino neturiu (t.y. negaliu pasidalinti
patirtimi. Bet ir aš galiu išklausyti, užjausti ar kažką pasiūlyti…)
Mėgstu skaityti, esu viena iš nedaugelio. Kartais net pajuokauju, jog esu
priklausoma nuo knygų. Knygose viskas baigiasi gerai: neteisybė „atstatoma“
ir pan. Pagrindinis herojus visada susiras draugę, bus mėgiamas, ras
savo gyvenimo tikslą.
Padariau išvadą, kad nuo pasaulio bėgu į knygas.
Bet… Jei tik skaitysiu knygas, bus nekas (tačiau niekas nesikeičia). Nesusirasiu savo pašaukimo, išsvajoto darbo, savo kelio
(tai man labai labai labai svarbu, t.y. juos rasti). Kartais nežinomybė
net varo į neviltį.
Kartais atrodo, jog kai numirsiu po manęs nieko reikšmingo neliks,
išskyrus mano dienoraščius. Tuomet aplanko ateities baimė: nežinau kokį
profilį teks pasirinkti, kur stoti, ką dirbti, ką daryti…
Ką gi, tai lyg ir viskas. Padariau daug išvadų, bet ne sprendimų. To
tikiuosi iš jūsų.
Gal galite pasakyti, kam galėčiau pasipasakoti? Bet tai turėtų būti
gyvas žmogus, kad galėtų atsakyti (dienoraštis negyvas, todėl tie
pasakojimai skirti labiau sau).
ATSAKYMAS šis laiškas yra labai svarbus. Tu ilgai ruošeisi jį rašyti ir ilgai jo nepasiuntei. Pasakysiu, kodėl svarbus. Nes daugelis jaunų žmonių, kurie yra panašaus amžiaus kaip tu, ras tavo laiške ir savo pačių minčių, jausmų, išgyvenimų ir svarstymų. Jūsų mintys – tai ilgas kamuolys, kur viskas susiviję ir susimaišę.
Tu esi labai savikritiška. Savikritiškas žmogus pats save kritikuoja, bara, nuvertina ir per daug iš savęs reikalauja. Parašei, kad mokaisi be pastangų labai gerai ir kad esi susirūpinusi, kad per mažai sėdi prie knygų.
Jeigu tu gerai mokaisi ir tau lengvai sekasi, viskas gerai. Tik nepamiršk, kad išmuš valanda daugiau paskaityti, paspręsti ir pamąstyti devintoje klasėje prie fizikos ar lyrikos.
Kitas dalykas, kodėl mažai mokaisi – tau buvo per lengvas tas kursas. Turiu vilties, kad jau įstojai į gimnaziją ir ten sunkesnis kursas. Pamatysi, kad reikia daugiau pasimokyti. Dar neskubėk savęs vadinti tingine. Tau nelabai įdomūs dalykai, kuriuos mokeisi, todėl, ko gero, nuobodžiavai per pamokas.
Kai tau keturiolika ar penkiolika, būna, kad mokykloje yra neįdomu arba įdomus tik koks vienas dalykas. Dar neaišku, kuo domėsiesi gyvenime. Tai normalu. Reikia palaukti ir save patyrinėti.
Tu skaitai knygas ir rašai dienoraštį. Tai tavo sielos atgaiva. Tu „gyveni” knygose, kur viskas gali pasibaigti stebuklingai ir dienoraštyje, kur yra ramu ir saugu. Nes knygos ir dienoraštis „neįkanda”, neskaudina ir negąsdina savo pastabomis ir replikomis. Ten tu jautiesi saugiai. Didžiuma paauglių metus ar du rašo dienoraščius. Tai toks „natūralus vaistas“ paauglystėje.
Ir dar labai įdomu, kad daug ką pastebi. Pavyzdžiui, sakai, kad negali atvirai bendrauti su pažįstamais, o lengviau išsišneki su nepažįstamais. Viskas dėsninga. Gyvas žmogus gali būti visoks. Bet savo fantazijoje apie tą žmogų gali įsivaizduoti, kad jis tikrai „super fainas” , „super mielas” ir „super protingas”. Ir su juo šnekiesi, kaip su tokiu „super”.
O kai jau pažįsti savo draugę, tai žinai, kad ji – aštrialiežuvė. It tada pradedi tikėtis iš jos kokios aštrios pastabos ar pajuokos. Beje, tavo draugė pajuokavo dėl žodžio „yourprince”, bet ar ji tikrai norėjo tave įskaudinti. Gal ji tik truputį „patraukė per dantį“ tą slapyvardį ir tą sutapimą – „mano svajonių princas”.
Gerai, tu nepasitiki žmonėmis ir jaudiniesi ar tai normalu. Prisėsk ir susirašyk į du stulpelius visus savaitės faktus apie kitus žmones. Į vieną stulpelį – ką žmonės tau pasakė ar padarė negero, o į kitą – ką pasakė ar padarė gero ir mielo. Pažiūrėk, kas išeis.
Kiekvieno žmogaus kūną dengia oda. Ir siela turi savotišką odą. Turėk omeny, kad paauglystėje tavo siela turi labai labai jautrią ir ploną „sielos odą”. Todėl tau gali žymiai stipriau ir dažniau „skaudėti“ dėl žodžių ar žvilgsnių, negu kitiems – vyresniems arba jaunesniems.
O dabar apie pačią sielą. Tavo siela dabar labai auga, bręsta ir dėliojasi iš pačių įvairiausių dalių. Kol kas tos dalys dar neranda savo vietų, plaukioja, stumdosi ir jungiasi. Todėl tau tai liūdna, tai linksma, tai graudu, tai nyku, tai „viskas bus gerai”, tai „viskas beprasmiška”. Todėl taip sunku susirasti draugų, kuriais galima pasitikėti. Dėl to taip baisu bendrauti, atsiverti ir pasidalinti ta sumaištimi.
Apima siaubas, kad kai tu numirsi, po tavęs nieko neliks. Gal tai tik dabartinis jausmas. Palaipsniui viskas susidėlios. Žinau, kad tai neguodžia, tik reikia dar truputį pakentėti. Paauglystė yra „liga”, kuria persirgus tampama atsparia, unikalia, brandžia asmenybe. Su laiku atsiranda ir artimų draugų.
Būna, kad nelabai yra su kuo pasikalbėti, kai labiausiai reikia. Ypač kai tikrai reikia gyvo žmogaus. Pabandyk surizikuoti. Yra mokytoja, kurią mėgsti, gali nueiti į Pedagoginę psichologinę tarnybą, gali nuvažiuoti pas giminaitę, su kuria mataisi tik kelis kartus per metus, gal tave gali suprasti sesuo ar brolis, gal jūsų mieste yra vienuolynas, kuriame gyvena supratingos seserys. Reikia bandyti.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
